Tikslas. Tobulėjimo procesas

Tarptautinis bestseleris, padaręs mąstysenos perversmą valdymo srityje. "Tikslas. Tobulėjimo procesas" – užkrečiantis, greitai perskaitomas gamybos vadovėlis romano pavidalu, parodantis kaip įveikti kliūtis pinigų „gaminimo“ kelyje.

Ši knyga "Tikslas. Tobulėjimo procesas" tapo populiariausia parankine knyga valdybų posėdžių salėse, universitetuose, gamyklose.

ĮŽANGA

„Tikslas" - tai knyga apie mokslą ir mokymą. Aš įsitikinęs, kad šiais dviem žodžiais buvo tiek piktnaudžiaujama, kad jų pirmykštės reikšmės išnyko perdėtos pagarbos ir paslapties miglose. Mokslas man bei daugumai kitų gerbiamų mokslininkų yra ne gamtos paslapčių ir netgi ne tiesos atskleidėjas. Mokslas - tai paprasčiausias metodas, mūsų taikomas bandyti ir formuluoti minimaliam prielaidų rinkiniui, kuris per tiesioginius loginius išprotavimus padėtų paaiškinti daugelį gamtos reiškinių.

Fizikos energijos tvarumo dėsnis nėra tiesa. Tai tik prielaida, tinkanti paaiškinti gausybei gamtos reiškinių. Tokia prielaida niekada negali būti įrodyta, nes jos universalumo neįrodo net neaprėpiamas kiekis reiškinių, kuriuos jos dėka galima paaiškinti. Antra vertus, ji gali būti paneigta net vienintelio reiškinio, kurio ši prielaida nepaaiškina. Toks paneigimas nesumenkina šios prielaidos teisingumo, o tik parodo tai, kad būtų reikalingos ar netgi kad jau egzistuoja kitos, tinkamesnės prielaidos. Būtent tai pasakytina apie energijos tvarumo dėsnį, kurį A. Einšteinas pakeitė visuotinesnių -tinkamesnių - postulatu apie energijos ir masės tvarumo dėsnį. Einšteino prielaida nėra tiesa, lygiai kaip ir pirmoji prielaida nebuvo „tiesa".

Mes kažkaip apribojome mokslo reikšmę, priskirdami jam labai kryptingą, ribotą gamtos reiškinių rinktį. Turime galvoje mokslą, kai susiduriame su fizika, chemija ar biologija. Tačiau turėtumėm suvokti, kad yra žymiai daugiau tikrovės reiškinių, kurie nepriklauso šioms kategorijoms, pavyzdžiui, tie reiškiniai, kuriuos stebime organizacijose, o ypač - gamybinėse organizacijose. Jei šie reiškiniai nėra tikrovės reiškiniai, tada kas? Ar mes norime tai, kas vyksta organizacijose, priskirti veikiau fantazijos nei tikrovės sričiai?

Šioje knygoje siekiama parodyti, kad galime suformuluoti labai nedaug prielaidų, kuriomis galėtume pasiremti aiškindami labai platų pramoninių reiškinių spektrą. Tu, skaitytojau, gali spręsti, ar šios knygos logika, kylanti iš mūsų daromų prielaidų apie kasdien mūsų gamyklose vykstančius reiškinius, yra tokia nepriekaištinga, kad ją galima būtų vadinti visuotinai priimtina. Beje, visuotinai priimtinos tiesos yra priimtinos toli gražu ne visiems, ir tai didžiausias pagyrimas, kokį galime išsakyti bet kuriai loginių išvadų grandinei. Jei šios knygos logiką laikytume visuotine, tai praktiškai mokslą mes iš akademinio dramblio kaulo bokšto perkeltume ten, kur jis ir turėtų būti, kad kiekvienas jį galėtų pasiekti ir taikyti mus supančiam pasauliui.

Šioje knygoje aš ir siekiau parodyti, kad nereikia jokios ypatingos proto galios sukonstruoti naujam mokslui ar išplėtoti dabartiniam. Tam tereikia drąsios prieštaravimų įžvalgos ir sugebėjimo nuo jų nebėgti vien dėl to, kad „visi taip daro". Aš išdrįsau įausti į šią knygą šeimos gyvenimo kovą, manyčiau, gerai pažįstamą kiekvienam vadovui, kuris tam tikra prasme yra apsėstas darbo. Tai padaryta ne šiaip, kad knyga būtų populiaresnė, o siekiant išryškinti, kaip mes esame linkę manyti, kad daugelis tikrovės reiškinių neverti mokslinio nagrinėjimo.

Šioje knygoje taip pat siekiau parodyti mokymosi reikšmę. Aš nuoširdžiai tikiu, kad vienintelis būdas, kuriuo galime mokytis, yra mūsų pačių suvokimo dedukcijos procesas. Įgyjame žinių ne tada, kai mums pateikiamos galutinės išvados. Geriausiu atveju mes šitaip apmokomi. Todėl aš ir mėginau žinią, kurią skelbia ši knyga, pateikti Sokrato metodu. Jona, nepaisydamas to, kad žino sprendimus, išprovokuoja Aleksą patį rasti juos, dėliojant klaustukus, o ne šauktukus. Aš tikiu, kad Tu, skaitytojau, šio metodo dėka atrasi atsakymus gerokai anksčiau nei Aleksas Rogo. Jei ši knyga pasirodys Tau smagi, gal sutiksi su manim, kad toks būdas tinkamas mokytis ir kad būtent taip turėtumėm rašyti vadovėlius. Mūsų vadovėliai turi pateikti ne galutinių rezultatų serijas, o siužetą, kuris įgalintų skaitytoją patį nužengti visą dedukcijos proceso kelią. Jei perskaičius šią knygą Tavoji mokslo ir mokymo samprata bent kiek pasikeis, man tai bus tikrasis atpildas.

„Tikslas" pasakoja apie Naujuosius pasaulinius gamybos principus. Si knyga apie žmones, siekiančius suprasti, kas verčia jų pasaulį suktis - tam, kad galėtų padaryti jį geresnį. Logiškai ir nuosekliai apmąstydami savo problemas, jie sugeba atrasti „priežasties ir pasekmės" santykį tarp savo veiksmų ir jų rezultatų. Šitaip išmąstomus kai kuriuos pagrindinius principus jie taiko gelbėti savo įmonei ir užtikrinti jos sėkmei.

Mokslas man - tiktai supratimas, koks yra pasaulis ir kodėl Jis toks. Bet kuriuo konkrečiu metu mūsų mokslinis pažinimas yra paprasčiausias mūsų suvokimo dabartinis lygmuo. Aš netikiu absoliučiomis tiesomis. Aš bijau tokių įsitikinimų, nes jie slopina siekį suprasti geriau. Kai tik mes imame manyti, kad žinome galutinius atsakymus, progresas, mokslas ir geresnio supratimo paieškos nutrūksta. Vis dėlto mus supančio pasaulio suvokimas nėra savitikslis. Aš tvirtai tikiu, kad žinių turime siekti tam, kad padalytumėm savo pasaulį geresnį ir patirtumėm gyvenimo pilnatvę.

Dėl keleto priežasčių gamybos sampratai išreikšti aš pasirinkau būtent romano formą - aš siekiau paaiškinti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų ir kodėl būtent taip. Pirma, noriu, kad šie principai taptų suprantamesni, ir noriu parodyti, kaip jų dėka galima sutvarkyti chaosą, tokį dažną mūsų įmonėse. Antra, aš norėjau atskleisti šios sampratos galią ir galimą naudą. Parodytieji rezultatai nėra fantazijos; jų pasiekta ir pasiekiama realiose įmonėse. Vakarų pasaulis neturi tapti antrarūše ar trečiarūše gamybos jėga. Jei mes išties suvokiame ir taikome tinkamus principus, tai galime konkuruoti su bet kuo. Taip pat tikiuosi, kad skaitytojai pamatys šių principų tinkamumą ir vertę kitoms organizacijoms, tokioms kaip bankai, ligoninės, draudimo bendrovės ir mūsų šeimos. Gal tokių pat augimo ir tobulėjimo galimybių turi visos organizacijos.

Ir pagaliau svarbiausia. Aš norėjau parodyti, kad mes visi galime būti iškiliais mokslininkais. Patikėkite, atsakymas į klausimą, koks yra esminis gero mokslininko bruožas, yra ne „proto galia". Jos mums visiems pakanka. Mes paprasčiausiai turime žvelgti į realybę bei mąstyti logiškai ir tiksliai apie tai, ką mes matome. Pagrindinis sėkmės laidas yra drąsa pripažinti neatitikimą tarp to, ką matome bei deduktyviai išprotaujame, ir to, kas vyksta iš tikrųjų. Šios pagrindinės prielaidos yra esminės siekiant persilaužimo. Beveik kiekvienas, kuriam yra tekę dirbti gamykloje, sutiks, kad kontroliuoti mūsų veiklą, taikant sąnaudų efektyvumo apskaitą, mažų mažiausiai nelengva. Tačiau nedaugelis drįso tiesiogiai kritikuoti šią šventąją karvę. Supratimo pažanga reikalauja, kad mes peržiūrėtume pagrindines prielaidas, aiškinančias, kaip ir kodėl būtent taip sutvarkytas pasaulis. Jei pajėgsime geriau suprasti mus supantį pasaulį ir jo veikimo principus, tai drįstu manyti, kad tada mūsų visų gyvenimas pasidarys geresnis.

Linkiu jums sėkmingai atrasti šiuos principus ir suvokti „Tikslą", remiantis savąja patirtimi.