Tiesos momentas

Juozo Šikšnelio romanas „Tiesos momentas“ – tai netikėtai patrauklus bandymas pateikti Prelato Konstantino Olšausko (1867–1933) skandalingos bylos, kurioje dvasiškis buvo apkaltintas savo meilužės nužudymu, ir jo paties mįslingos žūties beletrizuota versija.

Tvirtų, nekeliančių abejonių faktų, nepaneigiamų įkalčių, patikimų liudininkų parodymų neturėjo nė vienas teismas. Tai buvo susidorojimas su aktyviu visuomenės veikėju, kilusiu dėl partinių rietenų bei paties Prelato nepriklausomos laikysenos, tvirtos nuomonės ir tiesmuko charakterio.

Romane išradingai varijuojama tikrais dvasiškio gyvenimo bei veiklos faktais, supinant juos su išgalvotomis siužeto linijomis ir sukurtais personažais. Naratorius, gyvenantis dabartyje, tarsi persikelia į Prelato laikmetį bei aplinką, ir žingsnis po žingsnio sekdamas iš paskos stebi, fiksuoja, daro išvadas, kol galų gale atskleidžia Tiesos Momentą.

Romanas „Tiesos momentas“ parašytas lengvu stiliumi, turtinga kalba, personažų charakteriai ryškūs, įsimenantys, siužetas painus, nenuspėjamas, įtemptas. Prelato Konstantino Olšausko reabilitacijos procesas lėtai juda į priekį ir nors versijų romano „Tiesos momentas“ negalima traktuoti kaip dokumentinio liudijimo, išteisinančio dvasiškį, nes tai visų pirma grožinis kūrinys, bet autorius meninėmis priemonėmis stoja ginti nekaltai nukentėjusį ir žuvusį Prelatą.

Kiekviena versija turi teisę tapti tiesa, nes kas gali paneigti...