Tėvų auklėjimas. Atsakymai į klausimus

Ar galima keisti savo ateitį? Ar galima dar prieš vaikui gimstant pagerinti jo charakterį ir likimą ?

Unikalūs S. N. Lazarevo tyrinėjimai leidžia tai padaryti – tereikia būti pasiruošusiam pokyčiams ir atverti širdį meilei.

S. N. Lazarevo knygos padeda ne tik įveikti neišgydomas ligas, keisti charakterį, likimą ir sveikatą, bet ir suvokti gyvenimo prasmingumą, šventraščių esmę ir amžinus būties dėsnius.

Iš rusų kalbos vertė Dalia Elena Montvilienė

ĮŽANGA

GYVENAME LABAI ĮVAIRIALYPIAME IR DRAUGE VIENINGAME, PAGAL BENDRUS DĖSNIUS BESIVYSTANČIAME PASAULYJE. Pastarąjį šimtmetį buvome įsitikinę, kad visi dėsniai jau pažinti, pasaulis - absoliučiai aiškus, o vėliau stereotipai vienas po kito dužo į šipulius. Tiesą sakant, galimybės pažinti pasaulį glaudžiai siejasi su mūsų psichika ir energija. Yra dalykų, kurių negalime suvokti, kol nepasikeitėme ir neperėjome į naują lygmenį. Mūsų fizinė, energinė, informacinė sandara turi savą galimybių ribą, ir tai, kaip suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų būsenos.

Ankstesnėse knygose rašiau apie naują mąstymą, apie tai, kad tai yra naujas energetikos lygis, mokėjimas sujungti dvi pasaulio sampratos ir vertinimo priešybes. Toks pokytis daugeliui skaitytojų iš pradžių atrodo nerealus. Jie įsimena pusę žinių ir bando jomis vadovautis, o paskui pasipila problemos.

Neseniai mano pažįstama papasakojo, kad buvo susitikusi su gydūne, kuri, pasirodo, gelbsti moteris, perskaičiusias mano knygas ir manimi patikėjusias. Jos suskato visokeriopai paklusti vyrams, jiems nusileisti ir tapo jiems neįdomios. Vyrai, anot gydūnės, „atsisėdo joms ant sprando ir visai jas užjodė". Galiausiai moterys pratrūkdavo, virsdavo akiplėšomis, ir gyvenimas šeimoje pagerėdavo. Viena mano knygas perskaičiusių moterų parašė, kad įsisirgo užgniauždama emocijas, nuoskaudas ir pretenzijas vyrui, jos šeima, regis, bematant subyrės.

Kai žmogus iš mano pateikiamų žinių pasiima tik tai, kas jam suprantama, ir naudojasi šiuo daliniu žinojimu kaip universaliu raktu visoms durims atidaryti, toks paviršutiniškas mąstymas nuveda jį į aklavietę. O juk csu rašęs, kad nuoskaudų ir pretenzijų niekada negalima užgniaužti, esu nurodęs, kad išmaniai išsakytos pretenzijos yra teisingas konflikto sprendimo būdas. Be konfliktų nebūna vystymosi. Be jų vedybinis gyvenimas darosi lėkštas ir pradeda krikti. Anglų mokslininkai nustatė paprastą tiesą: sutuoktiniai, kurie tarpusavy ginčijasi ir išsako visas pretenzijas, gyvena maždaug dešimt metų ilgiau negu tie, kurie savo jausmus užgniaužia. Išvada lyg ir gana aiški - neužgniaužkite jokių savo norų ir būsite sveiki, ilgai gyvensite. Tačiau žmogus, aklai patikėjęs šia teze, ko gero, pavirstų nusikaltėliu arba gyvuliu, jeigu agresyvių ir egoistinių jo veiksmų nestabdytų dorovė ir baudžiamieji įstatymai.

Kai sakome aukso vidurys, dažniausiai negalvojame, ką tie žodžiai reiškia. O iš tikrųjų aukso vidurys yra elgsena, kurią sudaro dvi priešybės. Galime gyventi nepaisydami dorovės, pasakę sau, kad užgniaužti troškimus labai nesveika. Arba galime pasakyti sau, kad juos užgniaužti būtina. Ir abiem atvejais sirgsime. Tačiau galime sujungti abi priešybes, ir atsiras supratimas, kad troškimus būtina pažaboti, tačiau juos reikia ne užgniaužti, o vystyti. Harmonijos jie įgauna tada, kai tenkina ne vien pavienio žmogaus interesus, kai nežemina ir netrypia kitų.

Sukūrus šeimą paaiškėja, kad tiek vienas, tiek kitas jos narys turi savų troškimų ir mano, kad būtina juos vystyti ir ginti. Tačiau kategoriškas, egoistinis savo troškimų gynimas gali žeminti partnerį ir vesti abu ištuokos link. Ir vis dėlto, jeigu siela kupina meilės ir ketinimų rasti kompromisą, žmogus gali pasiekti tai, ko trokšta, nežemindamas ir neskaudindamas kito. Didelė nuoskauda pasąmonės lygmeniu virsta noru užmušti įskaudinusį žmogų, o tą norą užgniauždami naikinimo mechanizmą atgręžiame į save. Bet jei suprasime, kad nuoskauda kaip auklėjimo priemonė tėra pirmykščio lygmens, tokį auklėjimą galime pakeisti konkrečiais veiksmais, padedančiais kitam žmogui pasikeisti. Gyvūnų pasaulyje už klaidą tenka sumokėti trauma arba mirtimi. Įsižeidimas, suirzimas yra signalas: „Aš tuoj tave užmušiu!" 0 jeigu į partnerio veiksmus, mūsų nuomone, netinkamus, reaguojame kitaip, jeigu nuoširdžiai su juo pasikalbame ir išsakome jam pretenzijas, pokytis įvyksta daug lengviau.

Daugelis moterų, nusprendusių nusileisti ir paklusti vyrams ne tik išoriškai, bet ir sielos gelmėse, turėtų žinoti dialektiką: sielos gelmėse lenktis galime tik Dievui ir privalome nepriklausyti nuo žmogiškumo. Nusileisti - nereiškia pasidaryti priklausomam nuo kito. Sambo kovų mene nusileisti priešininkui reiškia sutaupyti savo jėgas ir panaudoti jo svorį ir inerciją prieš jį patį. Aikido, kitas kovų menas, kurio taisyklės griežtai reikalauja, kad nebūtų beatodairiško susidūrimo su priešininku, moko kovotoją nusileisti priešininkui, leisti jam atlikti norimą veiksmą, o paskui, pasinaudojus jo paties energija ir inercija, jį valdyti ir padaryti visiškai nuo savęs priklausomą. Nusileisdama ir paklusdama moteris gali pasiekti daug daugiau negu užsipuldama ir kaltindama. Švelnumu ir lankstumu moteris formuoja teigiamas vyro emocijas, tada jis, norėdamas tas emocijas išlaikyti, mielai įgyvendina moters norus. Kuo valdymas griežtesnis, tuo paviršutiniškesnis ir pastebimesnis. Tai vyriškas stilius. O strateginis valdymas, šiaip ar taip, negali būti itin griežtas. Daugkartiniai švelnūs pakartojimai sukuria žmogui jausmą, kad jo paties norai sutampa su jį strategiškai valdančio žmogaus valia.

Vyras ir moteris visada konfliktuoja tarpusavy ir grumiasi dėl valdžios. Konflikto stiprinimas turi didinti meilę sieloje, gilinti tarpusavio supratimą, skatinti intensyviau ieškoti kompromisų. Paprastai kuo labiau stiprėja konfliktų energija, tuo sutuoktiniai darosi agresyvesni, ir tada priešybės, praradusios meilę, arba išsiskiria, arba sunaikina viena kitą. Vadinasi, arba skyrybos įvyksta greit, arba daugelį metų nesiliauja ginčai ir skandalai, kurie ilgainiui irgi baigiasi skyrybomis arba kartais kurio nors sutuoktinio liga, netgi mirtimi. Nemylintis žmogus mąsto kraštutinybėmis. Jis puldinėja tai šen, tai ten, yra agresyvus, nes fanatiškai juda tik viena - tokia arba, priešingai, kitokia kryptimi.

Viena pažįstama neseniai pasakojo, kad jos sesuo, perskaičiusi mano knygas, pasistengė vyrui būti švelni ir nuolaidi. Tačiau tasai dėl tokių pastangų ėmė jos nevertinti. Tada ji pradėjo elgtis kategoriškai, kartais net isteriškai, su juo ginčijasi dėl kiekvieno menkniekio, ir jų santykiai pagerėjo. Pasakiau, kad toks elgesys nieko gero neduos.

- Ką gi, teisybė, - susirūpinusi tarstelėjo mano pažįstama. - Dabar jis labiau gerbia mano seserį, bet pradėjo grasinti, kad fiziškai susidoros. Porą kartų jau vos neužmušė.

- Moteris privalo būti moterimi, o vyras - vyru, - atsakiau. Krikščionybėje yra tokia sąvoka - romumas. Siekti jo dera tiek vyrams, tiek moterims. Realiame gyvenime šią būseną žmonės suvokia kaip pasyvumą, neagresyvumą, jie užgniaužia troškimus, visokeriopai save riboja. 0 romumo sąvokos esmė kitokia: negalima niurnėti prieš Dievą ir reikšti Jam pretenzijų, negalima būti nepatenkintam likimu. Prieš žmones galima protestuoti, prieš Dievą - ne. Kadangi siela atsirado kartu su visata, vadinasi, būtent per sielą susijungiame su Kūrėju. Sieloje visada privalo viešpatauti romumas, kitaip sakant, Dievo valia turi būti absoliučiai priimama. 0 dvasia ir kūnas, sąveikaudami su pasauliu, turi būti aktyvūs, konfliktuoti. Jeigu siela sklidina meilės ir romumo, griežti dvasiniai ir fiziniai veiksmai, užuot sutrypę, visada žmogų auklės. Čia veikia paprastas dėsnis: mokytojas negali pakeisti mokinio, jei nepasikeičia pats. Norint auklėti kitą, dera pradėti nuo savęs. Jeigu jūsų siela geidžia keistis, tokį pat norą pajus ir tas, kurį jūs norite auklėti.

Meilė - visada darniai sutariančios dvi priešybės. Prisirišimas ir atsiribojimas. Skausmas ir pasitenkinimas. Švelnus nuolaidumas ir griežtumas. Meilė tarp vyro ir moters atsiras tada, kai potencialai bus skirtingi. Vyras paprastai linkęs būti griežtas, nesileisti į kompromisus, jam norisi greitų rezultatų, išorinio paklusnumo. Moteris linkusi būti švelni, vienytis, jai priimtini lėti pokyčiai, žingsnis po žingsnio. Šių dviejų skirtingų tendencijų sąlytis abipusiškai jas praturtina. Vyrą biologiškai traukia strateginės įžvalgos, dvasiniai aspektai, moterį - taktinės mąstymo formos. Materialumas jai svarbiau už dvasingumą. Ir kartu jausmų plotmėje vyras elgiasi kaip taktikas, o moteris - kaip stratege. Darnioje šeimoje nuolat dalijamasi funkcijomis. Tai padeda išsaugoti jausmus ir meilę. Kol sutuoktiniai siekia meilės, visi jų veiksmai ir santykiai yra tarsi priešingos fazės, jie papildo vienas kitą, vysto priešybes. Jie tampa laimingi.

Labai seniai, kai domėjausi, kaip energiniu lygmeniu atrodo vyras ir moteris, apstulbau, kad tarp jų beveik nėra skirtumo. Moteris turi 52 % moteriškos energijos ir 48 % - vyriškos, o vyras - atvirkščiai. Tik 4 % skirtumo nusako, ar tai vyras, ar moteris. Po penkiolikos metų perskaičiau apie šį energinį skirtumą kaip apie mokslininkų atrastą įžvalgą. Visame pasaulyje moterys panašėja į vyrus, o vyrai - į moteris, ir telieka padaryti išvadą, kad meilės mąžta, [temptas konfliktas gresia virsti abipusiu naikinimu. Kuo labiau mažės mūsų sieloje meilės, tuo aktyviau vystysis tokia samprata kaip uniseksas. Siekiant, kad moteris taptų moterimi, o vyras - vyru, kiekvieno jų sieloje pri-valo vienu metu egzistuoti dvi priešybės. Anksčiau tiesiog savaime susiklostydavo tokios situacijos, kurios išoriniu lygmeniu skatino moterį būti silpną, o vyrą - stiprų. Nesibaigiantys karai, nepritekliai stumte stūmė žmones tikėti Dievą, jaustis visiškais bejėgiais prieš Kūrėją. Šis vidinis bejėgiškumas prieš Aukščiausiąjį kūrė meilę, o per ją - vyro ir moters priešybes. Vos tik visuomenė dėl technikos progreso įgavo stabilumo ir jos gerovė sustiprėjo, abi priešybės dėl prarandamos meilės vis labiau panašėjo viena į kitą, stiprėjo jų susiliejimo procesas. Pakrikusios šeimos, nevaisingumas, homoseksualizmas, įvairūs iškrypimai - tos pačios grandinės grandys.

Šeima, kaip ir visa žmonija, turi dvi galimybes: arba savo noru išmokti daryti tai, kam anksčiau reikėdavo priverstinių priemonių, arba suirti ir netekti gyvasties. Daugelis jaunų žmonių kurdami šeimą kreipiasi į gydytojus ir psichologus. Per pastarąjį dešimtmetį šeimos psichologų, konsultuojančių įvairiais šeimos klausimais, atsirado neįtikėtinai daug. Ir staiga pagausėjo irstančių šeimų. Man regis, šitaip yra todėl, kad mokslas, apibūdindamas žmogų, laikosi visiškai neteisingų pozicijų. Materializmu galima vadovautis tada, kai reikia su-remontuoti mašiną arba paleisti raketą į kosmosą. O žmogus pirmiausia yra siela, paskui - sąmonė ir galiausiai - kūnas. Šeimos klausimus reikia spręsti rūpinantis sielos, o ne kūno interesais. Neigdami sielos buvimą, tvirtindami, kad sąmonė - tik kūno funkcija, mokslininkai stengiasi šeimą sustiprinti kitaip: esą svarbiausia - laikytis teisingo sekso ir sveikos mitybos. Jų požiūriu, šeima bus tuo tvirtesnė, kuo turės daugiau gyvena-mojo ploto ir kuo daugiau uždirbs pinigų; kuo daugiau bus kvadratinių metrų, tuo daugiau bus vaikų. O gyvenimas rodo, kad yra priešingai: kuo geresnės materialinės sąlygos, tuo greičiau šeimos suyra. Šeimose, kuriose abu sutuoktiniai yra baigę aukštuosius mokslus, dažniausiai gimsta protiškai atsilikę vai-kai. Ne viena moteris, turinti aukštąjį išsilavinimą, nesusilaukia vaikų. Norint tapti visaverčiu tėvu ar motina, pirmiausia reikia rūpintis savo siela. Siela gyva meile. Ten, kur viešpatauja meilė, šeima visuomet bus darni, vaikai - sveiki, rečiau sirgs.