Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė esimui

Knygoje „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė esimui“ Paberžė atgyja ir prakalbina daiktus ir vietas, regėjusius tėvo Stanislovo daromus stebuklus. O jis juos darydavo paprasčiausiu ir žmogiškiausiu būdu – bendravimu.


Tėvas Stanislovas tapo tikra legenda dar būdamas gyvas. Į nediduką ir nelabai kam žinomą Paberžės bažnytkaimį tėvo Stanislovo darbai ir pamokslai pritraukdavo minias žmonių.

Jis niekada neišskirdavo jokio žmogaus, nekreipė dėmesio į socialinę, finansinę padėtį, išsilavinimą, šalia tėvo Stanislovo visi galėjo justi, kad yra svarbūs Dievui, kad apskritai yra svarbūs.


Pas tėvą Stanislovą žmonės plūsdavo ne tik iš Lietuvos, čia atvykdavo tikintieji iš Lenkijos, Estijos, Rusijos. Žmonių kunigu vadinamas tėvas Stanislovas paprastais ir visiems suprantamais žodžiais kalbėdavo apie sudėtingiausius dalykus, aiškindavo gyvenimo prasmę ir padėdavo kenčiantiems rasti prasmę kančioje.


Knygos „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė esimui“ autorė sudėjo fotografijas ir esė, kuriose atsiskleidžia tėvo Stanislovo fenomenas. Knygos puslapiuose justi jo dvasia. Ji kviečia tęsti jo pradėtus gerumo ir meilės darbus.


Laisvas, energingas, atviras ir visą save atiduodantis žmonėms – taip tėvą Stanislovą apibūdina dar spėję jį sutikti ir išgirsti, klausę jo pamokslų  ir minčių. Jis – žmogus, mažą Lietuvos miestelį pavertęs tikėjimo centru.


Tėvas Stanislovas (Algirdas Mykolas Dobrovolskis, 1918–2005) – kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėjas.

Baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, įstojo į Plungės kapucinų vienuolyną. 1944 m. baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo žydus, kunigavo Plungėje. Vėliau buvo perkeltas į kapucinų vienuolyną ir parapiją Petrašiūnuose. Ragino tikinčiuosius remti antisovietinį pasipriešinimą. 1948 m. buvo apkaltintas antisovietine propaganda ir suimtas, nuteistas 10 metų griežto režimo lagerio, kalėjo Intoje.

Į Lietuvą grįžo 1956 m., o po metų vėl suimtas ir kalintas Vorkutlage. Grįžęs kunigavo Joniškio, Ukmergės, Raseinių dekanatų bažnyčiose. Buvo nuolat persekiojamas sovietinio saugumo. 1966 m. perkeltas i Paberžę. Laikė ir platino draudžiamą literatūrą.

1990 m. atkūrė kapucinų namus Dotnuvoje, buvo paskirtas kapucinų gvardijonu, pradėjo vienuolyno restauravimą. Nuo 2002 m. buvo bažnyčios Paberžėje administratorius.

Tėvas Stanislovas rūpinosi Paberžės aplinka, kapinėmis. Rinko paveikslus, dekoracijas, įkūrė muziejų. Jam rūpėjo visi – našlaičiai, narkomanai, alkoholikai, benamiai.


Vitalija Morkūnienė – žurnalistė, rašytoja. Jos anksčiau parašyta knyga „Pokalbiai tėvo Stanislovo celėje“ sulaukė net trijų leidimų. Vitalija daug metų bendravo su Tėvu Stanislovu, sėmėsi iš jo dvasinės stiprybės ir kūrybinių minčių. Autorė prisimena, kad jaunystėje ji neišdrįso užkalbinti Tėvo Stanislovo. Ji ilgai užrašinėjo jo mintis, kurias ir publikuoja bei apmąsto knygoje „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė esimui“.