Tėvas Stanislovas - mažutėlių tarnas

Tėvas Stanislovas gerai pažįstamas Lietuvos tikintiesiems. Neeilinė asmenybė, giliu tikėjimu ir atsidavimu padėjusi atsitiesti ne vienam priklausomybių kamuojamam žmogui ir stoiškai kentusi gyvenimo siunčiamas negandas. „Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas“ – jo dukterėčios Birutės Tiknevičiūtės pokalbiai su dvasininku. Nė vienas jų nebuvo įrašytas į diktofoną, todėl skelbiamos mintys gyvos ir autentiškos.

Tikrasis Tėvo Stanislovo vardas – Mykolas Algirdas Dobrovolskis. Vienuolis kapucinas aktyviai priešinosi sovietinei okupacijai. Už tai ne kartą buvo ištremtas į Sibirą, kur buvo nuteistas kalėti lageriuose. Būdamas Kauno seminarijos studentu vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus. Kaip pats sako, buvo per žingsnį nuo Aušvico. Savo gyvenimo misija laikė tarnystę kitiems – tiems, kuriuos visi atstūmė ir pamiršo.

Tėvas Stanislovas garsėjo savo pamokslais. Sovietmečiu jį stengtasi perkelti į kuo atokesnes parapijas, kuo toliau nuo patogaus gyvenimo. Tačiau tai nepalaužė žmogaus, tikėjimas padėjo jam iškęsdavo visas gyvenimo negandas. Jo dvasios stiprybė veikė lyg magnetas – net į atokiausias parapijas pas jį važiuodavo žmonės, kurie dalyvaudavo jo aukojamose šv. Mišiose ir klausydavo gyvybingų pamokslų. Visi šie atsiminimai nugulė knygoje „Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas“.

Vienuolio kapucino parapijos sovietmečiu buvo tikri rezistencijos židiniai. Iš čia po kraštą plito „Lietuvos katalikų bažnyčios“ kronikos numeriai. Jį lankydavo Sovietų Sąjungos disidentai, jaunimas, intelektualai. Jis aktyviai kovojo, kad nebūtų kalinami kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Saugumo tarnybos ne kartą konfiskavo visą jo turtą – užrašus, pamokslų konspektus, užsienio literatūros vertimus. Nors jokio kito turto, išskyrus „vieną rūbą ir vieną pavalgymą“, jam ir nereikėjo.

Tėvas Stanislovas prisidėjo prie bažnytinio paveldo išsaugojimo, rinko etnografinę medžiagą. Jo surinkti eksponatai buvo demonstruojami klėtyje įkurtame bažnytinio ir liaudies meno muziejuje. Paberžė buvo tapusi vilties sinonimu tiems, kurie ją prarado. Dvasininkas mielai priimdavo priklausomybių kamuojamus žmones, įkvėpdavo stiprybės, tikėjimo ir padedant Dievui padėdavo kabintis į gyvenimą.

Kaip pasakoja pokalbius užrašiusi knygos „Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas“ autorė Birutė Tiknevičiūtė, jam nereikėjo jokių apdovanojimų ir įvertinimo. Tėvas Stanislovas buvo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Tačiau, kaip teigia knygos autorė, visus prezidentų ir ministrų diplomus bei raštus sudegino krosnyje.
Tėvo Stanislovo palikimas – jo vardo labdaros fondas. Jis skirtas tiems, kurie yra atsidūrė visuomenės paraštėse ir nori kabintis į gyvenimą. Tėvo Stanislovo darbai gyvi ir šiandien.