Knygoje "Teisininkė Agnė Baranskaitė. Biografija. Atsiminimai. Intelektinis palikimas" teisininkės Agnės Baranskaitės (1977.11.26 – 2012.08.19) tėvai, draugai, mokytojai ir kolegos dalijasi prisiminimais apie talentingą baudžiamosios teisės specialistę, mokslininkę, dėstytoją. Ne tik teisės teoretikai ir praktikai, bet ir visi, besidomintys baudžiamosios teisės subtilybėmis, knygoje ras išsamios informacijos apie vertingą A. Baranskaitės intelektinį palikimą. Jaunos moters gyvenimo istorija ir laikysena susirgus sunkia liga – žmogiškojo orumo pavyzdys.
Turinys
Įvadas. Baranskaitė teisės doktrinoje: mokslinio darbo apžvalga. Jonas Prapiestis
Biografija
Gyvenimas trise. Ona ir Juozas Baranskai
„Aš žinau, aš moku.“ Ona Danilevičienė
Mokėsi ne dėl pažymių. Janina Basevičienė
Bičiulystė. Airina Remeikienė.
Kūrybinis palikimas – tarsi vaikai. Vytautas Pakalniškis
Neišsipildžiusi svajonė. Leonas Virginijus Papirtis
Žavi mokslininkė. Armanas Abramavičius
Informacijos lobynas. Aloyzas Kruopys
Draugystės esmė – pasitikėjimas. Andželika Vosyliūtė
Idėjų generatorė. Artūras Šumskas
Konstitucinio Teismo pamokos. Ernestas Spruogis
Profesinis proveržis. Gintaras Švedas
Savidrausmės jėga. Irma Randakevičienė
Vertingas intelektinis palikimas. Albertas Milinis
Aukštai iškeltos kartelės standartas. Alvydas Pikelis
Darbo valandų neskaičiuodavo. Augustinas Normantas
Socialinės mediacijos pradininkė. Giedrė Kvieskienė
VU Teisės fakulteto bičiulė. Haroldas Šinkūnas
Darbšti kaip bitė. Olegas Fedosiukas
Agnės konfidencialumas. Raimundas Jurka
Praktiška Agnės relikvija. Ramunė Sakalauskaitė
Stiprus traukia stiprų. Renata Marcinauskaitė
Veiklos kompleksiškumas. Rima Ažubalytė
Bendravimo malonumas. Valdonė Zubkienė
Neteisybė. Vytas Milius
Sirgo tik kūnas, siela buvo sveika. Nomeda Valevičienė
Negalima imituoti darbo. Artūras Driukas
Išmokė mažinti problemas. Laima Garnelienė
Įdomi pašnekovė. Rita Aliukonienė
Nebuvo neįveikiamų darbų. Jonas Prapiestis
Disertacijos gynimas
Asmeninė biblioteka
Intelektinė veikla. Intelektinis palikimas
Ištraukos
Įvadas. Baranskaitė teisės doktrinoje: mokslinio darbo apžvalga. Pradžia, įsitvirtinimas
Aukšto teisininkų mokslininkų ir praktikų įvertinimo sulaukė ir A. Baranskaitės parengta socialinių mokslų teisės krypties daktaro disertacija „Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius“, 2006 m. gruodžio 16 d. darbas buvo sėkmingai apgintas Vilniaus universitete.
Atsiliepimuose apie A. Baranskaitės disertaciją Vilniaus universiteto Teisės mokslų krypties tarybai, kurioje buvo ginama ši disertacija, šalies apygardų teismų pirmininkai, mokslininkai (pavyzdžiui, doc. dr. Egidijus Bieliūnas) konstatavo, kad A. Baranskaitės atliktas mokslinis tiriamasis darbas „visais požiūriais atitinka teisės krypties socialinių mokslų daktaro disertacijoms keliamus reikalavimus, pasižymi išties aukšta moksline verte ir yra stimulas būtiniems kai kurių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ir baudžiamojo proceso kodeksų normų pakeitimams, susijusiems tiek su atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius instituto esme, tiek ir su baudžiamosios teisinės terminijos koregavimu, tikslinimu“.
Pažymėtina, kad teisininkai praktikai, skirtingai nuo kai kurių teisininkų mokslininkų, iš esmės pritarė disertacijos autorės pozicijai, jog taikant aptariamą institutą asmuo yra ne apskritai atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, o tik nuo vieno iš jos turinio elementų, t. y. bausmės taikymo, todėl minimas instituto pavadinimas tikslintinas nurodant, kad kaltininkas, susitaikęs su nukentėjusiuoju, yra atleidžiamas nuo bausmės, o ne nuo baudžiamosios atsakomybės. Palankiai praktikų buvo sutikti ir kiti disertacijos autorės pasiūlymai, t. y. nustatyti: 1) kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo tvarką ir procesinį įforminimą, 2) kaltininko, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, vienų metų trukmės kontrolę, 3) susitarimo atlyginti ar pašalinti nukentėjusiajam padarytą žalą įgyvendinimo tvarką ir kt. būtinas sąlygas, užtikrinančias ir nukentėjusiojo teisių atkūrimą, ir garantuojančias kaltininko baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo realizavimą.
Jonas Prapiestis
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros profesorius, A. Baranskaitės kursinių darbų, diplominio darbo, disertacijos mokslinis vadovas
Veiklos kompleksiškumas
Viena aišku – susitaikymo institutas reikalingas, jį tik reikia vystyti ir tobulinti. Projektų įstatymo leidybos srityje ir pačioje valstybėje nuolat vyksta diskusijos šia tema. Viena iš idėjų – mediacijos taikymo galimybės Baudžiamojoje teisėje. Mediacija – tai susitaikymo galimybių praplėtimas. Svarstoma apie tarpininkų atsiradimą, kurie galėtų konfliktą išanalizuoti dar giliau, padėtų aukai ir kaltininkui suvokti konflikto priežastis bei padarinius ir sėkmingai jį išspręsti, o ne tik apsiriboti formaliu baudžiamojo įstatymo sąlygų įvykdymu, kaip yra sureguliuota šiuo metu.
Agnės straipsniuose yra remiamasi ne tik nacionalinės Baudžiamosios teisės, bet ir Konstitucinio Teismo doktrina, užsienio šalių jurisprudencija. Jos požiūris į nagrinėjamus Baudžiamosios teisės institutus buvo kompleksiškas. Agnės moksliniuose darbuose nagrinėti klausimai nepraranda aktualumo, jais gali remtis jauni teisės mokslininkai, taip pat teisės studentai, rašydami panašaus pobūdžio darbus.
Rima Ažubalytė,
Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto
Baudžiamosios teisės ir proceso instituto profesorė, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo teisėja
Sirgo tik kūnas, siela buvo sveika
Ji buvo mano pacientė, man teko pasakyti, ką pamačiau tirdama magnetiniu rezonansu. Privalėjau surasti reikiamų žodžių, kokie per daug jos nesujaudintų, o dar vakare, po darbo dienos. Parodžiau naujai aptiktą pakitimą. Ji buvo išsilavinusi moteris, paprašė: „Jūs man, daktare, parodykite, ką matote, paaiškinkite.“ Parodžiau, tačiau išsamią informaciją apie sveikatos būklę nusprendžiau pasilikti rytiniam jos apsilankymui.
Rytą vėl susitikome. Tai tinkamesnis laikas pranešti įvairias naujienas. Išvardijau viską, ką rodė tyrimas. Blogų naujienų buvo daugiau, negu galima buvo tikėtis, bet ji tik nusišypsojo ir pasakė tai, ką ir vėliau dažnai mėgdavo kartoti: „Na, štai, kiek turiu augintinių.“
Kartu sėsdavomės prie kompiuterio, Agnė norėdavo pažiūrėti, koks ligos židinys, kaip jis keičiasi po gydymo kurso – padidėja ar sumažėja. Turėdavau viską išmatuoti ir parodyti. Ji aiškiai žinojo savo ligos eigą, o tai ir yra gydytojo ir ligonio siekiamybė. Agnė man buvo gyvas pavyzdys išsilavinusio, protingo žmogaus, kuris žino apie savo ligą viską, kuris kartu su gydytoju jaučiasi atsakingas už tai. Juk dažnai žmonės mėgsta primesti tokią nuostatą – aš sergu, o jūs mane gydykite. Ji suprato, jog ir pati privalo prisidėti prie gydymo, aptarti, ką geriausio galime padaryti.
Prof. dr. Nomeda Valevičienė,
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Radiologijos ir branduolinės medicinos centras, gydytoja radiologė
