Tautos auklėjimo mintys. Kultūros kritika, publicistika, viešos paskaitos, pokalbiai

„[K]as gali pavergti tautą, kuri remiasi tikru žmogumi, suprantančiu savo pareigas ir nujaučiančiu tautos dvasios kelius?“ – klausė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 1922-aisiais parašytame straipsnyje „Apie tautos auklėjimą“.

S. Čiurlionienės-Kymantaitės kultūros kritikos tekstus, kūrybą, publicistiką, viešas paskaitas, pokalbius sieja vienas iš pagrindinių, visa apimančių jos gyvenimo tikslų – išugdyti dorą, patriotišką, visapusiškai išsilavinusią visuomenę. Ji nesitenkina tradicine spaudos (laikraščių, knygų) forma, bet pati skaito paskaitas tuo metu naujoje kultūros erdvėje – radiofone, siūlo pasitelkti naujas ir patrauklias visuomenės auklėjimo priemones: kinematografą, plokšteles. Ir, svarbiausia, ugdyti žmogų, telkti kuo daugiau šviesuomenės, galinčios skleisti šviesą visoje Lietuvoje.

"Į knygą surinkti S. Čiurlionienės-Kymantaitės kritikos ir publicistikos straipsniai, viešų kalbų, pokalbių tekstai leidžia pažinti ne tik originalias įžvalgas apie XX a. pirmosios pusės literatūros, teatro, dailės, muzikos reiškinius, jau tapusius kultūros istorija, bet ir pedagogikos idėjas, skirtas ne tik mokyklos institucijai, bet ir visai tautai, visuomenei."
Aušra Martišiūtė-Linartienė

"Ką turime daryti, kad būtų geriau? Kokios turi būti mūsų mintys? Kokie turi būti mūsų jausmai, kokie mūsų darbai, kaip turime patys save auklėti, kaip turime mūsų jaunimą auklėti, kad mums būtų gerai, kad gyvenimas čia geras būtų, kad jokie aukso kalnai mūsų svetur neviliotų?"
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė