Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas

Šią ypatingą knygą Vydūnas parašė prieš 70 metų, jau pasibaigus karui, kai iš Tilžės traukdamasis į Vokietijos gilumą ilgam įstrigo Eikfyre (Eickfier, dabar Brzezie). 1945 metų vasaros užrašuose jis trumpai užsimena, kad kaimo gatve į rytus vis dar traukia šimtai vežimų su prisigrobtu turtu, genami galvijai, vežėjai sustoja dar šio to pasiplėšti. Bombos nebekrinta, bet gyvenimas nesaugus, visur griuvėsiai, vargas, skurdas, kančios. Tačiau Vydūnas, pats ne kartą patyręs žiaurų smurtą ir mirties pavojų, praradęs visą savo menką turtą, badaudamas ir paliegęs, nesiskundžia savo skaudžia patirtimi ir karo baisumais, o sunkiausiomis sąlygomis rašo apie tauresnio žmoniškumo užtekėjimą.

Tokia ypatinga Vydūno vidinė laikysena sąlygota jo gyvos tikybos. Vydūnui žmogus yra dieviškos kilmės dvasia-siela, kuri reiškiasi veikimu regimajame pasaulyje. Ir žmonija neatsirado šiaip sau, atsitiktinai; ji kilus iš Didžiojo Slėpinio, ir jai skirta vykdyti Kūrybos uždavinį - iš tamsaus pažmoniškumo iškilti į taurųjį žmoniškumą iki paties dieviškumo. Tuo tikslu mums duota Žemė, suteiktos visos sąlygos gyvybei klestėti ir sąmoningumui skleistis; duoti ir šventraščiai, ir ateina žmonijos Mokytojai, kad paskatintų žmogų augti ir Kūrybai tarnauti. Tokį gražų ir prasmingą pasaulio vaizdą, jau anksčiau aprašytą kituose raštuose, Vydūnas primena ir šioje knygutėje.

Tačiau kol kas vis dar vyksta ir karai. Žudomi žmonės, griaunama jų kūryba, naikinama gyvybė. Stebėtina, kad kariaujantieji mano esą teisūs. Regis, sveiku protu to neįmanoma nei paaiškinti, nei pateisinti. Tačiau Vydūnas, amžių žvilgsniu giliai ir plačiai žvelgdamas į žmonijos gyvenimą kaip į slėpiningą, daugiaplanį Kūrybos vyksmą, jame ir karams randa prasmingą vietą, ir atskleidžia jų giliąsias priežastis.

Vydūno žodžiais, karai galimi todėl, kad žmonių dauguma nenumano, kas žmogus iš tikrųjų yra, ką reiškia žmoniškumas. Jie apie tai visai nepa-mąsto, o pasinėrę į daiktiškumą ir juslinį gyvenimą, praranda ir tikybą. Tiesa, gėris, meilė, išmintis nebėra svarbūs, netenka vertės dora, nyksta atjauta ir pagarba gyvybei, ir žmonės tampa pribrendę atsidavimui naikinančioms Kūrybos galioms. Žmonija dalyvauja Kūrybos vyksmuose ir ji pati visa ką įneša įjuos savo elgesiu - žmonės patys sukelia karus.

Bet ir tai prasminga. Karų baisumai siekia lyg sustabdyti žmonių smukimą. Kūrybos galia jį skatina tam tikroms pastangoms arba stumia į skaudų likimą, kad subustų ir sukrustų esmiškosios žmoniškumo galios. Karo siaubas labai reikšmingai paveikia žmones, žadina jų sąmonę, sąžinę, mąstymą. Iš nieko žmonės tiek daug neišmoksta, kiek iš vargų ir skausmų.

Žmonių smukimas, kaip ir kilimas, tęsiasi per ilgus laikus. Po šimtmečių nesantaikos ir karų, Europos šalys pagaliau išmoko pamoką ir dabar gyvena taikiai bendradarbiaudamos. Pirmojo pasaulio gaisro baisumai pažadino tautas siekti taikos ir vienybės, sukurta Tautų Lyga. Po antrojo karo ji tapo Jungtinėmis tautomis ir dabar jungia beveik visas pasaulio valstybes. Bet regis, jos dar neturi galios apsaugoti tautas nuo trečiojo gaisro. Tai šen, tai ten rusena ir net Įsiliepsnoja karo židiniai. Atrodo, dar daug žmonių, netgi ištisos tautos ir gal visa žmonija, lieka toli nuklydusi nuo žmoniškėjimo tako, ir jai dar gali tekti skaudžiai kentėti. Taika Žemėje įmanoma, jei žmonija taps vieninga. O tam būtina sąlyga yra taurusis žmoniškumas. Kiekvienas bent kiek šviesesnio sąmoningumo žmogus turėtų pasirūpinti jo auginimu. Tuo tikslu, praėjus septyniems dešimtmečiams šis trumpas žmoniškumo vadovėlis vėl išleidžiamas, kartu su Vydūnu tikintis, kad jis bus raginimu gyvenimui prasmingai tvarkyti.

Ši Vydūno knyga pasirodo trečią kartą (antrą kartą ji skelbta Minties leidyklos 1991 m. išleistame Vydūno Raštų 2 tome). Jos tekstas, kaip ir antrajame leidime, pateikiamas ne paties Vydūno, o šiuolaikine rašyba, tačiau nekeičiant pirmojo, autorinio, leidimo kalbos, išskyrus vieną kitą skyrybos, rašybos smulkmeną (pataisytos kai kurių žodžių galūnės, linksniai) ar aiškų su dabarties normomis besikertantį netaisyklingumą. Šiame leidime rečiau vartojami ar tarmiški žodžiai papildomai paaiškinti išnašose.

Už pagalbą atliekant šį kruopštų darbą leidėjų vardu dėkoju Danguolei Andrijauskaitei, Rūtai Suchodolskytei, Vaciui Bagdonavičiui, Rimai Palijanskaitei ir visiems kitiems, prisidėjusiems savo pastabomis bei patarimais.

Tomas Stanikas