Tarptautinė investicijų teisė ir arbitražas (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Knygoje "Tarptautinė investicijų teisė ir arbitražas" analizuojami pagrindiniai tarptautinės investicijų teisės principai ir jų taikymo praktika, aptariamos investicinio arbitražo teisinės problemos ir pagrindinės bylos.

Todėl ši knyga pirmiausia skirta teisininkams praktikams. Knyga taip pat gali būti naudinga studijuojantiems tarptautinę teisę, besidomintiems tarptautiniais ginčais, jų reguliavimu ir tarptautinio tribunolo jurisdikcija, tarptautiniais investiciniais projektais, tarptautine prekyba ir tarptautine ekonomine teise.

Rimantas Daujotas yra vienas iš pirmaujančių ekspertų Baltijos šalyse tarptautinės investicijų teisės ir investuotojų apsaugos, Pasaulio prekybos organizacijos teisės ir tarptautinio arbitražo srityse. Dalyvavo svarbiausiuose tarptautinio arbitražo ginčuose tiek tarptautinių kompanijų, tiek vyriausybių pusėje. Yra teisės mokslų doktorantas Karalienės Marijos universiteto Tarptautinio arbitražo mokykloje Londone.

Be to, buvo pakviestas atlikti mokslines stažuotes Kolumbijos universiteto teisės mokyklos Tarptautinių komercinių ir investicinių ginčų centre Niujorke, Nacionalinio Singapūro universiteto Tarptautinės teisės centre. R. Daujotas baigė teisės magistrantūros studijas Edinburgo universitete Škotijoje, studijavo tarptautinį komercinį ir investicinį arbitražą Niujorko finansų institute, Tarptautiniuose prekybos rūmuose Paryžiuje, Londono privilegijuotųjų arbitrų institute, Tarptautinėje arbitražo akademijoje Paryžiuje.

Yra daugelio straipsnių tarptautinio arbitražo ir investicijų teisės klausimais autorius, tarptautinio "Eurazijos arbitražo" žurnalo redaktorius, Pasaulio prekybos organizacijos teisės lektorius.

PRATARMĖ

Šiais laikais sunku įsivaizduoti ekonominę, socialinę ir aplinkosaugos plėtrą be investicijų. Tiesioginės užsienio investicijos yra vienas iš pagrindinių kapitalo šaltinių besivystančioms valstybėms, suteikiantis reikalingus išteklius valstybės infrastruktūros plėtrai, technologijų vystymuisi bei jos ekonominio pajėgumo didinimui. Atsižvelgiant į šią užsienio investicijų suteikiamą naudą, visos valstybės, tiek besivystančios, tiek išsivysčiusios, siekia pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų.

Tarptautiniai investicijų susitarimai - dvišaliai ir daugiašaliai tarpvalstybiniai susitarimai dėl užsienio investicijų - yra viena iš pagrindinių priemonių, kuriomis valstybės tikisi pritraukti užsienio investicijų. Šiuose susitarimuose suteikiamos užsienio investicijų apsaugos garantijos, o tai skatina užsienio investuotojus rizikuoti ir investuoti tokius susitarimus pasirašiusiose valstybėse. Šiandien yra sudaryta maždaug 3000 tokių dvišalių ir daugiašalių susitarimų visame pasaulyje. Šie susitarimai ir jų pagrindu kilę investiciniai ginčai sudaro tarptautinės ekonominės teisės posakį - tarptautinę investicijų teisę.

Konkrečiai beveik visuose tokiuose susitarimuose užsienio investuotojams suteikiamos keturios pagrindinės garantijos, susijusios su investuotojų ir investicijas priimančios šalies santykiais: apsauga nuo diskriminacijos (didžiausio palankumo režimas ir nacionalinis režimas); apsauga nuo ekspropriacijos, kai ji vykdoma ne viešosios politikos tikslu ir tinkamai nekompensuojama; apsauga nuo nesąžiningo ir neteisingo režimo, pvz., nesudarant sąlygų vykdyti sąžiningą teismo procesą; apsauga, užtikrinanti kapitalo pervedimo galimybę.

Investicijų susitarimuose taip pat numatyta investuotojų ir valstybės ginčų sprendimo sistema. Ji leidžia investuotojui tiesiogiai pateikti ieškinį tarptautiniame arbitraže prieš investicijas priėmusios šalies valdžios institucijas.

Per pastaruosius trisdešimt metų tarptautinėje investicijų teisėje ir praktikoje įvyko reikšmingų pokyčių. Nuo 1990-ųjų, kada buvo priimtas pirmasis investicinio arbitražo sprendimas investuotojo ir valstybės ginče, investicijų sutarčių ir investicinių ginčų skaičius augo labai sparčiai. Nors pirmoji dvišalė investicijų sutartis buvo pasirašyta 1959 metais, tik per pastaruosius 10-20 metų buvo suformuluoti pagrindiniai investuotojų apsaugos standartai. Prie šių standartų sukūrimo daugiausia prisidėjo investicinių arbitražo tribunolų formuojama praktika, kuri, kaip bus pastebėta šioje knygoje, dažnais atvejais yra gana prieštaringa. Galima teigti, jog staigus investicinių arbitražo ginčų skaičiaus augimas daugelį valstybių užklupo netikėtai. Dvišaliai investicijų susitarimai, kurie pradžioje buvo laikomi deklaratyviais susitarimais, skirtais sukurti šiltus diplomatinius ir ekonominius santykius, dažnai sąlygojo brangius tarptautinius ginčus. Be to, šių investicinių ginčų skaičius ir analizuojamų klausimų apimtis, o, būtent, valstybės vykdomosios valdžios sprendimai, kartais susiję su gyvybiškai svarbiais valstybei klausimais, parodė, kokiu mastu tarptautiniai investicijų susitarimai gali paveikti valstybės viešojo intereso klausimus.

Tačiau negalima ignoruoti fakto, kad daugiašalės ir dvišalės investicijų sutartys tapo svarbiausiu tarptautiniu teisiniu instrumentu, skati-nančiu ir reguliuojančiu tiesiogines užsienio investicijas. Besivystančios valstybės, kurios sudaro daugiau dvišalių investicijų apsaugos sutarčių su išsivysčiusiomis valstybėmis, susilaukia ir daugiau tiesioginių užsienio investicijų srautų.

Žinoma, tarptautinė investicijų teisė yra gana jauna teisės šaka, todėl tolesnė jos raida taip pat neišvengiama. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos mastu Lisabonos sutartis lėmė tai, kad derybos dėl investicijų susitarimų buvo priskirtos ES kompetencijai. Dėl to į ES prekybos ir investicijų susitarimus įtraukiamas visoms 28 valstybėms narėms bendras investicijų apsaugos taisyklių rinkinys. ES ir kitos valstybės vietoj dvišalių investicijų sutarčių ėmė sudarinėti laisvosios prekybos sutartis (angl. Free Trade Agreements). Tokios sutartys sudarinėjamos ar dėl jų deramasi santykiuose tarp JAV ir ES, Kanados ir JAV, taip pat santykiuose tarp Kinijos, Japonijos, Singapūro, Pietų Korėjos, Indijos ir Australijos. Galima pastebėti, jog šie naujo tipo susitarimai nebėra tokie abstraktūs kaip dvišaliai investicijų susitarimai. Laisvosios prekybos sutartys įtraukia daugiau teisių valstybėms, pvz., teisę reguliuoti ir pasiekti valstybės viešosios politikos tikslus, tokius kaip viešoji sveikata, saugumas, aplinkosauga, kultūros raida ar darbuotojų apsauga.

Tarptautinė investicijų teisė taip pat sparčiai vystosi ir kituose pasaulio regionuose. Pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje dvišalės investicijų sutartys ir dėl jų kylantys investiciniai ginčai turėjo didžiulės įtakos šio regiono valstybių tarptautinių investicijų reguliavimui. Didelis investicinių ginčų skaičius netgi sąlygojo tai, kad kai kurios Lotynų Amerikos šalys nusprendė denonsuoti ICSID konvenciją. Jungtinės Amerikos Valstijos ir Pietų Afrikos respublikos taip pat nusprendė iš esmės peržiūrėti investicijų susitarimus. Kai kurios Azijos valstybės savo dvišalėse investicijų sutartyse nusprendė apskritai atsisakyti investicinio arbitražo sąlygos ar įtraukti daugiau valstybės reguliavimo teisių, susijusių su darbuotojų apsauga, aplinkosauga ar žmogaus teisėmis.

Šioje knygoje, remiantis autoriaus akademine ir profesine patirtimi, cituojamų autorių darbais ir tarptautinio investicinio arbitražo praktika, analizuojama tarptautinės investicijų teisės prigimtis ir šaltiniai (I skyrius), investicijų sutarčių sudarymo ir interpretavimo aspektai (II skyrius). Taip pat knygoje aptariami pagrindiniai investicinio arbitražo tribunolo dalykinės (ratione materiae) ir personalinės (ratione personae) jurisdikcijos nustatymo klausimai (III ir IV skyriai). V skyriuje aptariami pagrindiniai investuotojų apsaugos standartai ir garantijos, šių standartų taikymo praktika, o VI skyriuje aptariami pagrindiniai investicinio ginčo aspektai, investicinių ginčų proceso ir arbitražo tribunolo sprendimo pripažinimo bei vykdymo klausimai.

Knygoje taip pat pateikiamos dažniausiai praktikoje cituojamų investicinio arbitražo tribunolų sprendimų apžvalgos, o prieduose - pagrindiniai tarptautinės investicijų teisės ir arbitražo šaltiniai, arbitražo proceso taisyklės.

Atsižvelgiant į tai, kad knygoje gana glaustai analizuojami pagrindiniai tarptautinės investicijų teisės principai ir praktika, autorius išnašose pateikia nuorodas į kitų autorių darbus, kuriais buvo remtasi pagrindžiant pateikiamus teiginius, arba j autorių darbus, kuriuose konkretus aspektas buvo analizuojamas išsamiau ir smulkiau, taip suteikiant galimybę skaitytojui pačiam atlikti savarankišką konkretaus klausimo analizę. Pažymė-tina, jog visi autoriaus cituoti investicinio arbitražo bylų sprendimai yra laisvai prieinami interneto duomenų bazėje (www.italaw.com).

Ši knyga - tai pirmasis bandymas išsamiai aptarti pagrindinius tarptautinės investicijų teisės ir arbitražo aspektus lietuvių kalba. Nors, kaip minėta, tarptautinė investicijų teisė nuolat kinta ir įgauna naujų bruožų bei probleminių aspektų, autorius tikisi, jog knyga taps autoritetingu šaltiniu, iš kurio skaitytojas galės pasisemti žinių apie nusistovėjusius ir praktikoje patikrintus tarptautinės investicijų teisės reguliavimo aspektus.

Rimantas DAUJOTAS, Vilnius, 2015 liepa