Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos

Knygoje "Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos" tiriama, kaip po Pirmojo pasaulinio karo traukydamos apdilusius dviejų gretutinių imperijų pančius kūrėsi modernios Baltijos valstybės. Jų tarptautinę ir vidaus padėtį veikė tų imperijų vietoje atsinaujinusios abi didžiosios galios ligi vėl priartėjusio dar globalesnio karo. Pirmiausia tos galios stengėsi neleisti Baltijos šalims kurti karinės, politinės ar ekonominės sąjungos, reguliavo Lenkijos ir Lietuvos konfliktą, dažniausiai jį kurstydamos, bet tarpais (1927–1928, 1938) ir gesindamos, kad jis nevirstų karu, kol Maskva ir Berlynas dar jam nebus pasiruošę. Šios sostinės vertė Lietuvą atsisakyti savojo suvereniteto stiprinimo Klaipėdos krašte. Sovietai nestabdė šio krašto anšliuso, bet panaudojo jį kaip dingstį stiprinti įtaką Latvijoje ir Estijoje.

Analizuojamas ne tik Sovietų ir Vokietijos poveikis Baltijos šalims, bet ir pastarųjų reagavimas į abiejų kaimyninių galių politiką. 1923 m. Ryga, Kaunas, Talinas, kaip ir Varšuva, atmetė Maskvos diplomatų reikalavimą per savo teritoriją praleisti Raudonąją armiją, kurią ketinta siųsti į Vokietiją inspiruojamai revoliucijai paremti. Kitais metais estai, operatyviai ir veiksmingai numalšinę sovietų organizuotą Talino pučą, pristabdė revoliucijos eksporto mėginimus Vakarų kryptimi ligi pat Antrojo pasaulinio karo. Visi baltiečiai nepalankiai reagavo į pirmąsias nacių valdžios represijas, o latviai net surengė Vokietijos prekių boikotą. Estijos vapsai irgi buvo priešiški naciams.

Išlaikydamos iš esmės savarankišką užsienio politiką ir nuoseklią, stabilią tarptautinę orientaciją, Baltijos šalys silpniau saugojo savo vidaus politinį procesą nuo išorės poveikio. Jokio užkardymo mechanizmo šiam poveikiui nebuvo parengta. Todėl galėjo silpnėti valstybių mobilumas reaguoti į išorės grėsmes, taip pat pasiryžimas priešintis agresijai, net gebėjimas dėl jos protestuoti.