Tarp praeities ir ateities. Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos Atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių kultūrinėje spaudoje

Monografija „Tarp praeities ir ateities. Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos Atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių kultūrinėje spaudoje“ naujai aktualizuoja XX a. pabaigos Atgimimo laikotarpį, papildydama Baltijos šalių kolektyvinės atminties ir periodikos tyrimus. Fatališki XX a. 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūros įvykiai, laisvės ir nepriklausomybės kovos Ukrainos karo akivaizdoje naujai aktualizuojasi ir vėl tampa kaip niekada svarbūs. Sykiu tai įdėmus žvilgsnis į 1987–1993 m. lietuvių ir latvių kultūrinę spaudą, kuri per šiuos septynerius metus pasiekė įspūdingas auditorijos aukštumas, tačiau pirmaisiais Nepriklausomybės metais patyrė pražūtingą nuosmukį.

Mokslinę intrigą kuria literatūrologinė, kultūrologinė baltistinė perspektyva, atskleidžianti lietuvių ir latvių kolektyvinės atminties paraleles, individualius šių tautų savireprezentacijų ir savirefleksijų ypatumus. Ji atveria plačias šių giminiškų, kaimynystėje gyvenančių baltų tautų bei visuomenių, jų istorijos gretinimo galimybes. Knygos autorė Viktorija Jonkutė suteikia daug lietuvių skaitytojui nežinomos informacijos apie latvius. Tyrimas išryškina ne tik Lietuvos ir Latvijos visuomenių ir kultūrų panašumus, bet ir skirtumus.

Monografija „Tarp praeities ir ateities. Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos Atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių kultūrinėje spaudoje“ perteikia plačią Atgimimo laikotarpio kultūrinės spaudos tekstų panoramą, išryškindama šaltinių autentiškumą ir unikalumą. Tyrimo medžiagą sudaro tūkstantis įvairaus pobūdžio tekstų, kuriuos fragmentiškai papildo užtekstinė, kontekstinė medžiaga, iliustracijos. Autorė pabrėžia atminties svarbą, provokatyviai klausdama, kaip suderinti archajistinę istorijos, atminties programą ir modernią futuristinę perspektyvą. Darbe analizuojami ir gretinami spaudoje dominavusieji baltų praeities epizodai (pvz., tremties, išeivijos patirtys, miesto kultūra ir žemdirbiškoji tradicija) ir atminties figūros (pvz., Rainis ir Maironis; A. Smetona ir K. Ulmanis; Lačplėsis ir Lietuvos didieji kunigaikščiai), tačiau pastebimos ir kritiškos pozicijos, skirtingos praeities versijos. Paskutiniuose skyriuose aptariami lenkiškieji, vokiškieji ir žydiškieji kolektyvinės atminties kontekstai ir Baltijos atminties perspektyva.