Tamsiosios Vatikano paslaptys (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

"Popiežius atsigulė į lovą.
Naktis ramiai apgaubė Vatikaną.
<... > dar prieš švintant, popiežiaus namu tvarkytoja pasibeldė į jo miegamojo duris - taip, kaip visada darydavo <...>. Neišgirdusi jokio atsakymo, ji išėjo. Praėjus penkiolikai minučių sugrįžo sužinoti, ar popiežius jau atsikėlė. Įėjusi į miegamąjį moteris rado jį atsirėmusį į lovą, vis dar rankose spaudžiantį praėjusio vakaro dokumentus. Popiežius buvo miręs.
Ant šalia stovinčio naktinio stalelio gulėjo atidarytas buteliukas "Ef-fortil" vaistų - juos pontifikas vartojo dėl žemo kraujo spaudimo. Sukrėsta ir apsipylusi ašaromis namų tvarkytoja nedelsdama informavo popiežiaus rūmų valdytoją, kardinolą Villotą. Į popiežiaus kambarį jis atėjo lygiai 5 vai. ryto ir greitai surinko visus popierius, paėmė „Ef-fortil" buteliuką ir kelis asmeninius daiktus <...>.
Nė vieno iš šių daiktų daugiau niekas niekada nematė."

"Tamsiosios Vatikano paslaptys" - tai drąsiausias kada nors parašytas pasakojimas apie tai, ką slepia šventosios Vatikano sienos.

Per šimtmečius Vatikaną apgaubė storas melo, sąmokslų ir kitų nuodėmių voratinklis. Tai institucija, kurią galima drąsiai vadinti uždariausia ir paslaptingiausia pasaulyje. Ši knyga nesiekia apjuodinti vienos iš įtakingiausių pasaulio religijų. Jos tikslas – tiesiog atsijoti faktus nuo prasimanymų ir atskleisti tiesą.

Kas gi iš tikrųjų guli slaptuosiuose Vatikano archyvuose?

TURINYS

ĮVADAS. Raktai nuo karalystės 7

PIRMA DALIS. Tu neskaitysi 11

ANTRA DALIS. Tiesa apie tamplierius 23

TREČIA DALIS. Vatikano lobynai 32

KETVIRTA DALIS. Nepadorūs kunigai 43

PENKTA DALIS. Žudymas dėl šventų tikslų 52

ŠEŠTA DALIS. Popiežiaus bankininko paslaptis 68

SEPTINTA DALIS. Rusijos pagieža 76

AŠTUNTA DALIS. Opus Dei: popiežiaus kultas 90

DEVINTA DALIS. Pontifikatas ir nacistai 101

DEŠIMTA DALIS. Šnipai ir žiurkės 115

VIENUOLIKTA DALIS. Beprotybės priepuolis 126

DVYLIKTA DALIS. Vatikano šnipinėjimas 140

TRYLIKTA DALIS. Velnias kalba tavo lūpomis 147

KETURIOLIKTA DALIS. Mitai, paskalos ir prezidentai 154

PENKIOLIKTA DALIS. Ir tada Dievas sukūrė ateivius 161

ŠEŠIOLIKTA DALIS. Vatikanas ir pasaulio pabaiga 169

VATIKANO BIBLIOTEKOS CHRONOLOGIJA 177

VATIKANO ARCHYVŲ CHRONOLOGIJA 179

POPIEŽIAI 180

ŠINONO PERGAMENTAS 188

1929 M. LATERANO SUTARTIS (IŠTRAUKOS) 201

TOLESNI REKOMENDUOJAMI SKAITINIAI 205

ĮVADAS

„Juk nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn."
JĖZUS KRISTUS, EVANGELIJA PAGAL MORKŲ 4,22

Beveik nuo tos akimirkos, kai Jėzus Kristus žveją Simoną pa krikštijo Petro vardu ir įteikė jam raktus nuo Dangaus karalystės, religija, kuri buvo skleidžiama Kristaus vardu, iš būtinybės ėmė laikytis paslapčių. Krikščionys, Romos imperatorių laikomi pavojingais, tiesiogine šio žodžio prasme pasitraukė į pogrindį, pievą garbinti rinkdavosi katakombose ir olose. Viešumoje jie naudodavosi slaptais rankų gestais, simboliais ir kitais atpažinimo ženklais bei bendravimo priemonėmis, siekdami išvengti būti atpažinti ir persekiojami. Nuo pat savo ištakų krikščionybė buvo paslapčių religija.

Praėjus trims religijos draudimo amžiams, neteisėtam Kristaus pasekėjų statusui atėjo galas, kai imperatorius Konstantinas atsivertė į krikščionybės tikėjimą po to, kai tikrąja šio žodžio prasme regėjo šviesą. Pakeliui į mūšį su savo nuožmiausiu varžovu Maksentijumi, kuris įvyko prie Tiberio upės 312 m., jis pasakojo regėjęs ant saulės nubrė tą Kristaus kryžių su žodžiais „In hoc signo vinces" („Su šiuo ženklu tu nugalėsi"). Jis liepė savo vyrams paženklinti kryžiais jų skydus ir jie mūšį laimėjo. Praėjus vieneriems metams jis susitiko su rytinių imperijos provincijų valdovu imperatoriumi Liucinijumi, kad pasirašytų Milano ediktą, kuriuo visoms Romos imperijos religinėms grupėms buvo suteiktos lygios teisės. Konstantinas grąžino krikščionims iš jų atimtą nuosavybę, padovanotose žemėse pastatė daugybę bažnyčių, išsiuntė savo motiną į Jeruzalę, kad ši surastų vietą, kurioje buvo nu kryžiuotas Kristus, ir pastatytų ten bažnyčią, taip pat įsakė krikščionių tikėjimo vyskupams 325 m. sušaukti pirmąjį Nikėjos susirinkimą, kuriame buvo siekiama išspręsti neteisingo mokymo bažnyčioje klausimą. Šios konklavos metu buvo parengtas formalus krikščioniškųjų tiesų sąrašas (Nikėjos tikėjimo išpažinimas) ir buvo patvirtinti tekstai, kurie turėtų būti įtraukti į Šventąjį Raštą.

Šio „kanonizacijos" proceso metu neįtraukti į Bibliją tekstai buvo imti laikyti eretiškais, o Nikėjoje susirinkę vyskupai pretendavo į absoliučius įgaliojimus spręsti, kokios žinios galėtų būti viešai platina mos, o kokios turėtų būtį laikomos paslaptyje, kurią iki šiol ryžtingai gina Romos Katalikų bažnyčia. Kai Romos širdyje, ant Vatikano kalno, Konstantinas pastatė Šv. Petro baziliką, tarsi Sostą šv. Petro pasekėjams, ji tapo „Šventuoju Sostu".

Dabar Šv. Petro bazilika yra toje vietoje, kur pirmame mūsų eros amžiuje buvo Nerono cirkas. Konstantinas oficialiai pripažinęs krikš čionybę 324 m. pradėjo didžiulės bazilikos statybą toje vietoje, kur tradiciškai buvo manoma, kad yra šv. Petro nukryžiavimo ir palaidojimo vieta. XV a. vid. buvo nuspręsta, kad senoji bazilika turi būti perstatyta. Popiežius Mikalojus V paprašė architekto Bernardo Rossellino imtis statyti priestatus prie senosios bažnyčios. Pastato, koks jis yra dabar, statyba buvo pradėta 1506 m., Katalikų bažnyčiai vadovaujant popiežiui Julijui II, o pabaigta - 1615 m., Katalikų bažnyčiai vadovaujant popiežiui Pauliui V. Į apjuosiančiųjų pastatų, kurie sudaro Vatikano miestą, sudėtį įeina ir tas pastatas, kuriame yra Vatikano slaptieji archyvai.

Ilgiau nei šešiolika amžių esantis „tikėjimo gynėju" ir šimtmečiais nutylėtų žinių saugykla, Vatikanas, atsidūrė žmonių, audusių nesu skaičiuojamas legendas, mitus ir pasakas apie slėpiningus darbus, bloga lemiančias paslaptis ir tamsius nusikalstamus sąmokslus, su manytus už jo sienų, dėmesio centre. Prie Vatikaną apraizgiusių įta rimų prisideda ir paslaptingumo aura, kuri jau šimtmečius gaubia Romos Katalikų bažnyčią, ta o pat ir lotynų kalbos vartojimą ceremonijų metu, popiežių rinkimų slaptumą, simbolines sutanas, apdarus ir galvos apdangalus, religinių apeigų ritualus, tikėjimą stebuklais ir šventųjų šmėklų pasirodymus, be to, bažnyčios istorinį tvirtinimą, kad tikėjimo dalykuose popiežius yra neklystantis. Visa tai ne katalikų tikėjimą išpažįstantiesiems palikdavo jausmą, kad bažnyčioje yra įsišaknijęs slaptumas.

Tiems, kurie tiki, kad Vatikanas daugelį dalykų laiko paslaptyje, niekas labiau nekaitina fantazijos nei Vatikano slaptieji archyvai. Dar nuo tų laikų, iškart po to, kai buvo nukryžiuotas Jėzus, popiežiai skrupulingai saugojo rankraščius Sanctae Romanae Ecclesiae (Švento sios Romos Katalikų bažnyčios) skrynioje.

Iki šios dienos 264 popiežių ir Vatikano hierarchijos narių bylos užima trisdešimties mylių ilgio dokumentų, perrištų raudonu kaspinu, lentynas (nuo to ir kilo terminas „raudona juosta"1). Renesanso architektūros pastatuose, netoliese Siksto koplyčios, esančios Vatikano mieste, tiesiog Romos širdyje, saugomos bylos ne tik apie visą krikščionybės istoriją, bet ir apie visos Vakarų civilizacijos istoriją. Nė vienas, tarp jų ir popiežius, negali be jokios abejonės pasakyti, kiek pa slapčių ir skandalų ilsisi archyve. Seniausias dokumentas nukeltų mus į VIII a. pab., nors beveik nepertraukiama dokumentacija archyvuose yra sukaupta tik nuo 1198 m. Slaptaisiais Vatikano archyvais pirmiau sia naudojasi popiežius ir jo kurija (Šventasis Sostas). 1881 m. popiežius Leonas XIII atvėrė archyvus, kad juose mokslininkai galėtų nevaržomai ieškoti informacijos, taip šie archyvai tapo svarbiausiu istorijos tyrinėjimo centru visame pasaulyje.

Kai kuri medžiaga tapo prieinama internete. Daugiau nei 600 archyvinių šaltinių, sudėtų į lentynas, nusitęsusias daugiau nei 58 kilo metrus, apimančių daugiau nei 800 istorijos metų, dabar gali būti prieinami aplankius Vatikano interneto tinklalapį (www.vatican.va).

Kaip jau minėta, seniausias dokumentas priklauso VIII a., nors ne pertraukiama dokumentacija yra vykdoma tik nuo 1198 metų ir tęsia ma toliau. Čia galima rasti Mikelandželo laišką Cesenos vyskupui (1550 m. sausis), Galilėjaus teismo protokolą (1616-1633 metai), laiškus apie Henriką VIII ir jo troškimą anuliuoti santuoką su Catherina iš Aragono, kad jis galėtų vesti Anną Boleyn, ir pergamentą, kuriuo popiežius Klemensas V suteikė nuodėmių atleidimą Tamplierių riterių ordino vadovams (1308 m. rugpjūčio 17-20 d.), po to jie buvo sudeginti prie stulpų.

Vis labiau plintantys gandai, kad Vatikano archyvai yra sausakimši didžiausių, tamsiausių paslapčių, atsirado visai neseniai. Tada, kai buvo išleistas Dano Browno romanas „Da Vinčio kodas", ir pagal jj pastatytas vaidybinis filmas. Pramanyta beletristinė istorija pateikia detaliai išdėstytą šimtmečių senumo Bažnyčios rezgamų intrigų siu žetą, priskiriamą tiems laikams, kai tamplierių riteriai susimokė su bažnyčia ir nuslėpė įrodymus, kad Jėzus buvo vedęs Mariją Magdaleną, kad jie turėjo dukterį, kad šis vaikas buvo „Šventasis Gralis", kad mergaitė buvo išvežta į Prancūziją, o jos palikuonys, - turintys Kris taus kraujo, - šiandien vaikšto po pasaulį. Nepriklausomai nuo to, kad romane pateikti „faktai" vėliau buvo išaiškinti kaip neteisingi arba klaidinantys, romano ir vaidybinio filmo poveikis pasireiškė tuo, kad dar labiau sustiprėjo nuomonė, jog Vatikanas padarys bet ką, kad tik jo paslaptys nebūtų atskleistos.

Nors „Da Vinčio kodas" pateikė ir išgalvotą sąmokslą, tačiau Vatikano istorijoje yra apstu tikrų įvykių, kai Šventasis Sostas siekė iš laikyti paslaptis, ir atvejų, kai pašaliečiai tiesiog nekantravo sukurti fantastinių teorijų, susijusių su žmogžudystėmis, nunuodytais popiežiais, uždraustu seksu, susimokymu su naciais, komunistų sąmokslu, pavogtu auksu ir brangenybėmis ir kitomis šlykštybėmis, kuriose tie sa buvo nutylėta.

Šioje knygoje, išdėstytoje pagal chronologiją ir tematines dalis, nagrinėjama žavinga sakmė apie tamsiausias Vatikano paslaptis, siekiant atsijoti faktus nuo prasimanymų ir atskleisti tiesą, kas gi iš tik rųjų guli archyvuose: nuo seksualinių popiežių ir kunigų išdaigų, žmogžudysčių dėl šventų tikslų, finansinių skandalų ir tarptautinių intrigų aprašymų iki istorijų apie NSO (neatpažįstamus skraidančius objektus) bei pranašysčių apie pasaulio pabaigą.