Tamsieji amžiai

EILĖRAŠČIAI, ATLIEPIANTYS SUDĖTINGĄ, ŠEŠĖLINĮ MOTERS PASAULĮ

„Tamsieji amžiai“ – intensyvi, ribinių patirčių prisotinta antroji Linos Buividavičiūtės poezija knyga, kurią sudaro keturi ciklai: „Erosas“, „Sindromai“, „Miestai ir žvėrys“, „Nemeilė“. Poetės eilėraščiai pasižymi nesumeluotu žvilgsniu į savo ir Kito patirtis. Jaučiamas ir įvardijimas egzistencijos sunkis, transgeneracinės, kolektyvinės ir asmeninės lyrinio „aš“ traumos. Knygos išskirtinumas – drįstama liestis prie mažiau lietuvių poezijoje atvirai artikuliuotų patirčių – ribinio seksualumo, sudėtingos motinystės, psichikos sveikatos problemų. Eilėraščiai atliepia sudėtingą, šešėlinį moters pasaulį. Kultūros intertekstai čia savitai interpretuojami, kuriant unikalias poetinio pasaulio prasmes.

Lina Buividavičiūtė – jaunosios kartos poetė, literatūros kritikė, kultūros apžvalgininkė, dėstytoja, tekstų kūrėja. 2017 m. pasirodė jos pirmoji poezijos knyga „Helsinkio sindromas“ (išleido „Kauko laiptai“). Autorė aktyviai bendradarbiauja kultūrinėje spaudoje, yra sėkmingai dalyvavusi įvairiuose Lietuvos ir tarptautiniuose literatūriniuose festivaliuose.

„Tamsieji amžiai“ – tamsūs eilėraščiai. Jų centre tai, ką filosofė Julija Kristeva vadina abjektu. Moteriškas geismas, skausmas, malonumas, šleikštulys, obsesija. Motinystė. Patologijos. Kūnas, jo skysčiai ir syvai. Visa, kas baugina, bet tuo pat metu masina, vilioja. Kam pavadinimo ieškoma pasakose, kino filmuose, Biblijoje. Nuosavame kūne ir prote. Linos Buividavičiūtės eilėraštis – luotas, kuriuo irstomasi po tamsius vandenis“, – literatūros kritikė Virginija Cibarauskė.

„Šioje tamsioje, karštligiškoje knygoje nesibijoma jokių temų: visa, kas dažnai nutylima, dėl ko gėda, poezijos jėga išgrynina ir paverčia skaudžia, bet meilės ir atjautos kupina istorija“, – poetas Marius Burokas.