"T." - naujas rašytojo, kurio laikais liaudžiai tarnavo Brežnevas, Gorbačiovas, Putinas, romanas.
Grafas T. keliauja į paslaptingą Optos Vienuolyną, bet daugybė kliūčių ir žmonių stengiasi sutrukdyti grafui pasiekti tikslą. Vis dėlto grafas T. – ne paprastas keliautojas, jis tikras kovos menų žinovas, pasirengęs nugalėti net paslaptingiausias jėgas. Tačiau netikėtai grafas T. sutinka savo kūrėją, kuris papasakoja jam šį bei tą apie pasaulio santvarką...
Viktoras Pelevinas nepaliauja stebinti savo menine išmone. Susiedamas pagrindinį romano veikėją grafą T. su garsiuoju rusų klasiku Levu Tolstojumi, autorius patvirtina, kad svarbiausi nūdienos klausimai yra ne "Ką daryti?" ar "Kas kaltas?". O "Kas aš?" ir "Kas čia?".
Iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko
IŠTRAUKA
Iš už tilto pasirodė laivas. Jis atrodė gana keistai: panašus į didelę baržą, bet kažkodėl su irklais, kyšančiais pro šonines angas. Irklai darniai pakildavo virš tėkmės, akimirkai sustingdavo ir smigdavo atgal į vandenį sukeldami tą patį pliuškenimą, kurį T. girdėjo jau apie minutę.
Kuo arčiau plaukė laivas, tuo daugiau neįprastų detalių išryškėjo. Jį puošė kažkas panašaus į pirmagalio skulptūrą - Milo Veneros kopija ant lentinio postamento (sprendžiant iš švelnaus šviesos žaismo, tai buvo tikrų tikriausias marmuras). Ant paties pirmagalio, kaip graikų trieroje, buvo negrabiai išpieštos dvi baltos ir mėlynos spalvų akys, o virš denio kyšojo antstatas, stebėtinai panašus į nediduką vienaukštį namą iš kokio nors provincijos miestelio. Vis dėlto, nepaisant tų visų įmantrybių, buvo akivaizdu, kad laivas - anaiptol ne triera, o tiesiog didelė krovininė barža.
Atsidūręs šalia borto, T. praplaukė po irklų angomis. Už jų sėdėjo niūrūs prasčiokai, drapiruoti kažkuo panašiu į graikų chitonus iš pilko milo. Nė vienas iš jų nė nepažvelgė į visai šalia plaukiantį T.
"Žemdirbiai, - pamanė T., stengdamasis laikytis arčiau borto. -Išplėšti iš natūralios stichijos, paversti svetimo įgeidžio vergais... Kita vertus, pastatyti žemdirbį prie staklių miestiškame fabrike - iš esmės ne ką mažesnis pasityčiojimas..."
Paskutinė toje eilėje anga pasirodė besanti tuščia - už šios slypinti erdvė buvo atskirta nuo likusios triumo dalies pertvara, už kurios galima pasislėpti. Įsikibęs į skylės kraštą, T. prisitraukė ir įlindo vidun, stengdamasis nekelti triukšmo. Regis, jo niekas nepastebėjo.
Triume trenkė pelais ir prakaitu. Vyriokai, sėdintys ant pritvirtintų prie grindų suolų, sutartinai ūkčiojo, linguodami pirmyn ir atgal. Tarp suolų stovėjo prižiūrėtojas, apsitaisęs tokiu pat milo chitonu, kaip ir irkluotojai, tik su sidabrine sagtimi ant peties. Jis duodavo ritmą, mušdamas varinį dubenį avino galvos pavidalo mediniu plaktukėliu.
Luktelėjęs, kai šis nusigręš, T. stumtelėjo duris su atžagariai nupieštu dangaus lankininku Apolonu ir išsmuko iš triumo. Už durų buvo siauri mediniai laiptai. Užlipęs jais, T. atsidūrė denyje.
Beveik visą jo erdvę užėmė antstatas, panašus į ilgoką vienaukštį namą. Tiesą sakant, tai ir buvo pats tikriausias vienaukštis namas -skardiniu stogu, puoštas kolonų imitacija, o pro vietomis nubyrėjusį nuo drėgmės tinką matyti pušinės malksnos. Sienose, kaip ir dera, buvo prakirsti langai ir durys.
T. atsargiai žvilgtelėjo pro langą. Anapus tankių užuolaidų nieko negalėjai įžiūrėti.
Staiga prasivėrė arčiausiai esančios durys ir vyriškas balsas negarsiai pašaukė:
- Jūsų šviesybe! Greičiau čionai!
T. žingtelėjo link durų. Už jų pasirodė besąs podėlis įvairiausiu šlamštu užverstomis lentynomis. Žmonių viduje nebuvo.
- Tai užeikite gi, - atkakliai pakartojo nežinia iš kur sklindantis balsas.
T. žengė vidun ir durys užsivėrė, tarsi jas būtų pritraukusi spyruoklė. Aplinkui iškart susitvenkė rašalo juodumo tamsa. "Kaip Jonas banginio pilve", - pamanė T. ir staiga jo vaizduotėje kaip gyvas stojosi biblinis pranašas: geltonais drabužiais, prasikaltusiu lipšniu veideliu ir ilgais banguotais plaukais, gausiai suteptais aliejumi.
- Jeigu atsargiai žingtelėsite atgal, - tarė balsas, - užčiuopsite už nugaros kėdę. Prisėskite.
- Aš jūsų nematau. Ar pageidaujate slapstytis?
- Prašau jūsų, grafe, prisėsti. T. nusileido ant kėdės.
- Kas jūs toks? - paklausė.
- O jūs pats kas?
- Jūs kreipėtės į mane "jūsų šviesybe", - atsakė T, - spėju, kad jums tai žinoma.
- Man taip, - pratarė balsas. - Bet ar tai žinoma jums pačiam?
- Aš - grafas T, - atsakė T.
- O kas tas "grafas T"?
- Kaip suprasti?
