Svetimos ir savos. Moterų tapatumai naujausioje britų ir prancūzų moterų literatūroje

Knygoje "Svetimos ir savos. Moterų tapatumai naujausioje britų ir prancūzų moterų literatūroje" - analizuojama keturių šiuolaikinių rašytojų – bričių Trezzos Azzopardi, A. L. Kennedy ir prancūzių Marie NDiaye, Marie Darrieussecq – kūryba, aptariant įvairius joje reikšminamus moterų tapatumus. Konstatuojamas naujas pofeministinis moterų rašymo, studijų bei gyvenimo tarpsnis, kuriam būdingas kitoks santykis su feminizmo ideologija, vaizduote, kalba, posūkis į neapibrėžtumą, universalizmą, savaip paradoksalų lyčių bendrumą, toleranciją skirtumams.

Knygos pabaigoje pateikiami autorės pokalbiai su Trezza Azzopardi, A. L. Kennedy ir Marie Darrieussecq.

PRATARMĖ

Šios knygos sumanymas gimė iš susidomėjimo mano kartos moterimis svetur, meniniais, ideologiniais ir kasdieniais jų rūpesčiais, svajonėmis, fantazijomis, siekiais, tuo, kaip save suvokia, mato, kaip vaizduoja, kokias problemas sprendžia, kaip dalyvauja simboliniame meninės produkcijos lauke, kaip jame jaučiasi, ką praneša ir ką į jį atneša. Tyrimą pradėjau prieš dešimt metų, būdama palyginti jauna, todėl skaičiau ne tiek savo, kiek vyresnės sesers (o šio įvaizdžio reikšmė moterų literatūroje didžiulė) kartos moterų tekstus. Mėgindama perprasti jų vaizduojamus tapatumus, kūriau savąjį. Ši studija yra atsakas į kelių man įdomių šiuolaikinių bričių - velsietės Trezzos Azzopardi ir škotės Alison Louise Kennedy (pasirašinėjančios A. L. Kennedy), bei prancūzių Marie NDiaye ir Marie Darrieussecą tekstus ir juose konstruojamų tapatumų artikuliacijas. Rašydama siekiau per minėtų autorių kūrybą aptarti XX-XXI amžių sandūros britų ir prancūzų moterų literatūroje aktualizuojamus tapatumo aspektus ir jų konstravimo principus.

Šiuolaikinės Vakarų Europos moterys mėgaujasi beprecedente nepriklausomybe, teise į savo gyvenimą, kūną, reprodukciją, išsilavinimą, karjerą, gali naudotis beveik lygiomis karjeros galimybėmis ir neaprėpiama pasirinkimo laisve. Tai atsispindi ir jų kuriamoje literatūroje bei joje artikuliuojamų tapatybių galerijoje. Azzopardi, NDiaye, Kennedy ir Darrieussecą kūryboje nagrinėjama daug tapatumo aspektų - savasties, pasakojamasis, rasės, motinystės, lyties, seksualinis, nacionalinis ir amžiaus tapatumai, tačiau lyties tapatumas sudaro jautrią, probleminę ir didelę tapatumų visumos dalį. Vis dėlto pasirinktų autorių kūryboje vyrauja diskriminuojami tapatumų aspektai ir jų deriniai, be to, visų jų tekstuose kuriami tapatumai grindžiami svetimumo sąvoka, kuri įgauna įvairius kito pavidalus. Šiame tekste svarstau, kodėl taip yra, ką tai reiškia. Apmąstymuose remiuosi psichoanalitine lyčių politikos, kurią galima laikyti feminizmo teorijos dalimi, ypač Judith Butler ir Dianos Fuss tapatumo kūrimo arba tapatinimosi interpretacijomis, Butler subjektą formuojančios išorės (constitutive outside), lyties performatyvumo (performativity ofgender) ir subjekto atsigręžimo prieš save (turning of a subject against itself) sąvokomis. Nagrinėju Azzopardi, NDiaye, Kennedy ir Darrieussecą tekstus: įvaizdžius, stilių, kuriamus veikėjus ir pačią tekstų logiką, jų psichoanalitinius mechanizmus, taip mėgindama atskleisti tekstuose užkoduotas tapatumo reprezentacijas. Visa tai sieju su rašytojų lytimi, manydama, kad specifinė moterų situacija visuomenėje, ypatingas dalyvavimas intelektiniame ir kultūriniame diskurse lemia komplikuotą jų santykį su menine kūryba, atidumą tapatumo problemoms, daugeliui tapatumo aspektų, kuriuos sieju su jų gyvenamose visuomenėse vis dar gajais diskriminacijos mechanizmais.

Tikiuosi, ši knyga atvers mažytį langelį į nepaprastą šiuolaikinės britų ir prancūzų moterų literatūros įvairovę, joje keliamų problemų svarbą ir sudėtingumą, pagavumą, svarstomų idėjų energiją, meninį turinį, įkvėps skaityti ir versti gražią, turtingą ir paveikiai parašytą šių ir kitų šiuolaikinių autorių kūrybą, toliau svarstyti jų ir mano keliamus klausimus.