Svetimas (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Jaunam prancūzų rašytojui Albertui Camus romanas "Svetimas" pelnė pasaulinį pripažinimą, o jame nagrinėjamos aktualios vienatvės ir abejingumo temos visiems laikams įrašė kūrinį į pasaulio literatūros klasikos sąrašą.

Su niekuo nesupainiojamas abejingumas išoriniam pasauliui, lakoniška ir paprasta kalba bei iki skausmo paprastas, absurdiškas siužetas – tai ne tik būdingiausi romano „Svetimas“ dėmenys, bet ir paties Alberto Camus vizitinė kortelė. Išgyvenęs savo mamos laidotuves, pagrindinis romano herojus Merso po keletos dienų paplūdimyje nužudo jauną arabą. Įvykiams įsibėgėjant pagrindinis romano herojus apmąsto savo egzistenciją ir santykį su pasauliu.

1955 m. Albertas Camus „Svetimą“ apibendrino gana paradoksalia įžvalga: „Mūsų visuomenėje tas, kuris nerauda per motinos laidotuves, rizikuoja būti pasmerktas myriop. Tuo tenorėjau pasakyti, kad mano knygos veikėjas yra atstumtas visuomenės, nes atsisakė žaisti pagal jos taisykles.“

Tarp dviejų pasaulinių karų augęs rašytojas buvo laikomas savo laikmečio moraline sąžine ir vienu iš intelektualinių „prarastosios kartos“ atstovų. Jis plėtojo absurdo, maišto, istorijos ir mirties temas, kurios išreiškė naujosios epochos dvasią, o rašytojo principingumas ir jaunatviškas entuziazmas pelnė jam vietą liteatūroje.

„Svetimas“ pasirodė tais pačiais metais, kaip ir kitas garsus Alberto Camus kūrinys „Sizifo mitas“. Jame 28-erių autorius ieškojo gyvenimo prasmės, analizavo jautrias savižudybės ir absurdo problemas. Audringais 1942 m. parašyto romano keliavo kartu su rašytoju, kai šis nuo nacių okupacijos pabėgo iš Paryžiaus į Prancūzijos pietus, kur galiausiai apsistojo gimtajame Alžyre. Nenuostabu, kad tokiomis aplinkybėmis išleistas romanas tapo populiarus prieš nacius nusiteikusiuose visuomenės sluoksniuose – nors Trečiojo Reicho cenzoriai nerado jame nieko potencialiai pavojingo režimui, gilesnė teksto prasmė kontrastuoja su jo deklaruojamomis vertybėmis.
Dažnai manoma, kad idėjiniu romano „krikštatėviu“ buvo prancūzų egzistencialistas, filosofas Jean-Paul Sartre’as, tačiau atidžiau pažvelgus matyti, kad Camus atsispyrė nuo amerikietiškos literatūros – Hemingway’aus, Folknerio ir kitų kūrybos. Tiesą sakant, Camus atvirai priešinosi, kai buvo mėginama priskirti šį kūrinį egzistencializmo literatūros žanrui – srovei, kurią atstovavo jo gerbiamas Sartre’as.

1999 m. prancūzų dienraštis „Le Monde“ skaitytojų paprašė įvardinti svarbiausius ir geriausius XX a. kūrinius. 17 tūkst. balsų sulaukusioje apklausoje triumfavo „Svetimas“, aplenkęs tokius meistrus kaip Marcelis Proustas ir jo „Prarasto laiko beieškant“ ar Antoine de Saint-Exupery bei jo „Mažąjį princą“. Kūrinys du kartus buvo ekranizuotas italų bei turkų režisierių.