Svajonių laivas "Wilhelm Gustloff"

1945 m. sausio 30-oji. Audringa žiemos naktis Baltijos jūroje. Oro temperatūra -18?C, vandens – vos keli laipsniai. Perpildytu, tuo metu vienu geriausiu pasaulyje kruiziniu laivu Vilhelmas Gustlofas (Wilhelm Gustloff) plaukia 10 582 žmonės, daugiausia civiliai, jie evakuojasi iš Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto į Vakarus.


Netikėtai sovietų povandeninis laivas, vadovaujamas A. Marineskos, torpedavo ir paskandino Vilhelmą Gustlofą. Žuvo 9343, iš jų – apie 3000 vaikų. Tai didžiausia laivo katastrofa per visą istoriją, Titaniko (Titanic) tragediją aukų skaičiumi pralenkianti beveik septyniskart.


Ši katastrofa daugelį dešimtmečių Sovietų Sąjungoje ir Rytų Vokietijoje buvo slepiama. Dancige (Gdanske) gimęs vokiečių rašytojas Nobelio premijos laureatas G. Grasas (G. Grass) novelėje "Krabo žingsniu" rašė: „Bet aš nenorėjau rašyti, nes niekas nenorėjo apie tai girdėti čia, Vakaruose, o juo labiau – Rytuose. Gustlofas ir jo prakeikta istorija dešimtmečius buvo tabu, bendravokiškas, taip sakant.“

Vakarų Vokietijoje tik 9-ajame dešimtmetyje pradėta apie tai kalbėti daugiau ir garsiau. Parašyta knygų, atsiminimų, straipsnių, sukurta kino filmų.


Šios knygos Svajonių laivas "Wilhelm Gustloff" sudarytojo tikslas – atskleisti nežinomas Vilhelmo Gustlofo tragedijos aplinkybes.

Juodkrantiškė Ursula Schulze-Resas, viena iš nedaugelio išgyvenusiųjų, prisimena išvykimą iš tėviškės: „Manėme esančios didžiuliame laive, kuris nuplukdys mus į Vakarus“. Tuo metu Ursulai buvo 21 m., bet visą gyvenimą negalėjo pamiršti vieno tragiškiausių katastrofos metu išvystų vaizdų: lediniame vandenyje ji plaukė įsikibusi į plaustą ir kažkuriuo metu pamatė daugybę vaikų su gelbėjimosi liemenėmis. Kadangi galvos yra sunkesnės už kojas, tai kojos kyšojo iš vandens (Užmirštoji tragedija, laikraštis Klaipėda, 2002-05-18).

Lietuviškasis leidimas gausiai papildytas nuotraukomis.


Iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė