Iš kartos į kartą perduodami kaimo žmonių pasakojimai ir nutikimai virto mitologinėmis sakmėmis, žavinčiomis savo vaizdingumu, išmone ir žodingumu. Pasaulis ir jo gyventojai, žvėrys ir paukščiai, supantys laukai, miškai ir vandenys visada traukė žmones ir žadino vaizduotę, gąsdino, baugino ir žavėjo...
Knygoje
"Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės" pateikiamos ne šiaip sau pasakėlės, sekamos vaikams ilgais žiemos vakarais, o rimti pasakojimai, kitados buvę perduodami iš lūpų į lūpas, norint supažindinti su nepaprastais vienoje ar kitoje apylinkėje įvykusiais neva tikrais atsitikimais.
Norbertas Vėlius (1938 m. sausio 1 d. Gulbėse, Šilalės raj. – 1996 m. birželio 23 d. Vilniuje) – lietuvių etnografas ir religijotyrininkas, dirbo VDU. Vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristas ir baltų mitologų, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas. Vienas svarbiausių Lietuvos kultūrinio sąjūdžio veikėjų.
IŠTRAUKA
BROLIAI VĖJAI
Senovėje buvo du broliu vėju. Iki šiai dienai juodu dar gyvi, bet tik vienas jau bepučia. Kad pučia iš rytų, tai nepučia iš vakarų arba iš kitos pusės. Atsiversdamas į kitą pusę, jis ir vardą kitonišką gauna. Pietų vėjas vadinasi Pundušas, vakarų -Terteušas, žiemių - Jovušas, o rytų - Merkeušas.
Kaip prisimena senukai, antrasis vėjų brolis jau seniai sergąs galvos skaudėjimu. Jam sukalę galvą geležiniais lankais, ir jis dabar nebepučia. Jeigu tik pūsteltų, tai tuojau lankai trūktų ir jis numirtų. Jis dabar, sako, pas savo vyresnįjį brolį iš malonės duonos gyvenąs. Vyresnysis brolis turėjęs tris sūnus, bet jie visi prigėrę mariose šitokiu būdu.
Vieną kartą sūnūs ir tėvas susitarę, sako, norėję išpūsti vandenį iš marių, ant kurių dugno jie manė rasią daug žuvų ir lygių pievų. Jie sustoję iš visų keturių pusių ir pusę vandenį ilgą laiką, bet vanduo, iškildamas tiesiai į padanges, vėl atgalion nupuoląs. Jiems taip bepučiant, einąs pro šalį žmogus. Vienas sūnus pasiklaus to žmogaus, kas tai esą, kad jiems taip nesisekąs darbas. Tas žmogus pažiūrėjęs, sakąs:
- Taip, iš visų keturių pusių pūsdami, nieko nelaimėsite, bet užeikite visi iš vienos pusės ir kartu pūstelkite, tai vanduo ūždamas išeis iš marių.
Taip vėjai ir padarė. Susirinko visi ant vieno kranto ir kaip pūstelėjo - vanduo staugdamas ir ūždamas iš marių išėjo!.. Dabar vėjai lydavo po dugną ir džiaugėsi jo gražumu. Tėvas buvęs arti krašto, nes čion netoli sergantis brolis miegojęs ant kranto, bet vaikai buvę toli nuėję ir vaikštinėję marių dugne, visokius nuostabius daiktus apžiūrinėdami. Taip jiems besitriūsiant, vienu sykiu tėvas surikęs:
- Vaikai, bėkime, vanduo grįžta - paskandins!..
Pats tėvas dar paspėjęs išbėgti ant kranto, o vaikai, kaip toli nuo kranto buvo, taip ir prigėrė visi...
Ir liko tik tuodu broliu.
ŠALČIO AVYS
Senovėje kartą buvusi labai šalta žiema. Vienas keleivis keliavo tolimą kelionę. Atėjo naktis, ir jis neturėjo kur pernakvoti. Beeidamas per mišką rado mažą trobelę. Jis įėjo į tą trobelę, pasisveikino, o senis, sėdėdamas ant krosnies, nieko jam neatsakė. Keleivis paprašė nakvynės, o jis vėl nieko neatsakė. Keleivis nusitaisė ir atsigulė.
Paskui keleivis išėjo laukan savo reikalo. O tas senis, kuris sėdėjo ant krosnies, nulipo ir užkišo duris. Keleivis, būdamas plikas lauke, kone sušalo, bet paskui rado mažas dureles ir įlindo. Jis ten rado šešias avis, jas nusmaugė ir apsidėjo save, kad nebūtų šalta.
Rytą anksti keleivis atsikėlė ir įėjo į trobą drabužių atsiimti. Duris rado atkištas ir įėjo. Pasiėmęs drabužius pasakė sudiev ir išėjo, o senis, sėdėdamas ant krosnies, nieko neatsakė.
Tas senis buvo šaltis. Jis manė: "Kaip nesušalo tas žmogus, būdamas plikas lauke?" Jis padarė dar didesnį šaltį manydamas, kad keleivis sušals. Tas šaltis, užbėgęs keleiviui už akių, ir sako:
- Ar nešalta?
- Šalta tai šalta. Kur aš nakvojau, ten to žmogaus šešios avys sušalo! Šaltis tuoj padarė atlydį ir grįžo namo.
