Suvedžiotojo debiutas

"Suvedžiotojo debiutas" - jauno prancūzų rašytojo (g. 1974 m.) Nicolas Ray romanas, trečioji jo knyga.Taupūs žodžiai, švelnūs prisilietimai, mažyčiai sąmoningo ir griaunančio iliuzijas gyvenimo paveikslai. Tai tikras jausmų srautas - meilės ir geismo pinklės, gyvenimo nesėkmės, trijų žmonių - tėvo ir dviejų sūnų - likimai: tėvo gyvenimo saulėlydis, vyresniojo brolio Marteno - likimo išvarginto, susidūrusio su ambicijomis ir išsižadėjimais - gyvenimo vingiai, bei romano pasakotojo jaunėlio Henri - paauglio, žengiančio pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų gyvenimą - istorija...

"Paryžius, aš jame paskutinį kartą. Ankstus rytas, aš žingsniuoju lyg skubantis darbininkas. Sparčiu ir paprastu žingsniu. Aš nesėdau į metro. Žingsniuoju pėsčiomis iki Matildos, tokia mano meilės kelionė iki Matildos, skausmingas tau veiksmas, po kurio tau turi būti atleista. Aš užsuku į duonos krautuvėlę, iš ten išsinešu krepšelį raguolių, man silpna, duonos kvapas mane persekios visą gyvenimą. Eidamas jos gatve aš sutinku žmogų, aš savęs klausiu, ar to žmogaus tėvas yra miręs. Aš stoviu prie jos namo, žiūriu į jos langus. Matilda atidaro langą. Ji rąžosi. Aš noriu pakelti savo krepšelį su raguoliais, kaip mūsų susitaikymo ženklą. Tačiau Matildos šypsena skirta ne man. Ta šypsena tikrai nesusijusi su manimi.
Iš virtuvės į saloną nuslenka vyriškio siluetas. Galbūt jis paruošė jai apelsinų sulčių. Rytinės apelsinų sultys. Aš palieku raguolius šalia namo. Aš galvoju apie savo būsimas netektis. Eidamas atgal atsisveikinu su kiekvienu šio kvartalo metru, atsisveikinu su gatvėmis, kurios prieš keletą mėnesių buvo tokios plačios."

Iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Simona Pukinskaitė

IŠTRAUKA

Naktimis, kartais, pro savo kambario langą aš žiūriu į šunį, besiplėšiantj nuo grandinės, matau, kaip bando ištraukti iš kilpos kaklą, girdžiu gargaliuojantį jo liūdesį, ir garuojantis dangaus fone kūnas rodo, kad jis dar kupinas gyvybės. Kartais užverčia snukį aukštyn, ta menka konvulsija kilsteli jo pakaušį aukštyn, link nepasiekiama. Jeigu vieną dieną šis šuo būtų paleistas, galiu lažintis, kad jis nulėktų gražiais šuoliais.

Eina naktys. Jis tampa mano draugu, klaikiu sapnu, su-glebusių raumenų melodija, bjauriu kvapu, nevilties garsu. Apie aštuntą valandą vakaro nuleidęs galvą iš priestato išeina jo šeimininkas, jis nešasi kastuvą, visada toje pačioje vietoje, šalia šuns, kasa duobę, kuri kaskart vis didėja. Iš pradžių maniau, kad jis kasa baseiną, tačiau mano kaimynas ne tokio tipo žmogus, kad karštligiškai trokštų krūtine skrosti vandens paviršių. Jis dirba su įniršiu ir atsidavimu. Pavyzdžiui, niekada nenusibraukia ant kaktos srūvančio prakaito lašų ir mojuoja kastuvu susitelkęs, lyg vykdytų svarbios užduoties sąlygą. Jis, pavyzdžiui, niekada nekeičia ritmo. Kadangi yra bedarbis, jis nesikarščiuoja, mano tėvo žodžiais tariant - mūsų kaimynas slogus žmogus, parazitas. Aš taip nemanau. Man atrodo, kad kaimynas yra toks žmogus, kuriam rūpi baigti daryti kažką svarbaus.

Tą vakarą išvydau ramų ir švelnų siluetą, stebėjau jo eiseną ir dešinėje rankoje linguojamą lagaminą, žiūrėjau į jo siekiantį žemę apsiaustą, stebėjau judesį, kuriuo jis pravėrė namo vartelius. Siluetas pasuko link kaimyno durų, keletą minučių žiūrėjo į jas ir padavė kaimynui butelį alkoholio. Kaimynas jį paėmė. Kai jis nusijuokė, atpažinau Marteną. Jie atsisėdo ant duobės krašto ir užsirūkė. Supratau, ką visa tai reiškia - Martenas sugrįžo. Mano brolis turėjo krūvas nuotraukų albumų, tačiau pirmosios jo nuotraukos buvo kito Marteno, sėdinčio ant savo motorolerio mokyklos kiemo aikštelėje, prisiminiau ilgus pasivažinėjimus ant užpakalinės sėdynės, ir kaip kartais, prieblandoje, mes su dviem bičiuliais šnabždėdavomės mano lovoje, kai jis būdavo salone su savo neprilygstamąja sužadėtine, prisiminiau, kaip jis pažadėjo vėliau viską papasakoti. Martenas visada tesėdavo savo pažadus. Ir aš prisimenu savo didžiulį sielvartą, ypač aiškiai tas liūdesio valandas, nors ir nepamenu jį sukėlusios priežasties, kaip basčiausi apie namus apimtas širdgėlos, kaip Martenas priėjo prie manęs, kaip aš suturėjau ašaras, kaip mes abu vaikštinėjome ir kažkas nežinoma spaudė man gerklę. "Gniutulas", pasiskundžiau Martenui, - tas gniutulas man trukdo ryti seiles, aš vos galiu kvėpuoti. Kas man yra, Martenai?" "Tai turi praeiti, tai atsitinka visiems žmonėms, deja, pernelyg dažnai".

Mes vis bastėmės, netardami vienas kitam nė žodžio, ir mano sielvartas pamažu ištirpo. Keista, kad tai prisimenu. Kaimynas vėl ėmėsi savo darbo, Martenas tamsoje pamojo cigarete. Ir liūdnai pažvelgė į mano langą. Tai buvo tada, kai jis sugrįžo pirmą kartą.