Paryžius yra knyga, kuria reikia mėgautis, visa arba dalimis, bet kuriuo laiku ir bet kuriuo sezonu. Kad ir kokio būtum amžiaus – devyniasdešimties ar trisdešimt ketverių, – gali atsiversti bet kurį jos skyrių ir pradėti skaityti.
Michelle Gable (Mišelė Geibl) – JAV autorė, finansų analitikė, užaugusi rašytojų šeimoje ir visuomet troškusi rašyti pati. Pirmoji jos knyga – tikrais įvykiais paremtas romanas
„Butas Paryžiuje“ – iškart tapo tarptautiniu bestseleriu. Romantiškasis praeities Paryžius, pėdsaką istorijoje palikusios praeities moterys ir jų gyvenimas nenustoja žavėti autorės ir toliau.
Antrasis jos romanas
„Susitiksime Paryžiuje“ – skirtas vienos gražiausių ir labiausiai pašėlusių pasaulio moterų – Gladys Deacon, Molboro hercogienės, gyvenimo istorijai. Jaunystėje ji keitė meilužius kaip pirštines, erzino Winstoną Churchillį, bendravo su daugybe garsiausių XX a. pradžios menininkų ir politikų. Tai ją nutapė Giovanni Boldini, vienas garsiausių Belle Epoque portretistų. Tačiau ar gali būti, kad sena moteris, apleistoje sodyboje šaudanti į aplinkinius ir veisianti spanielius, – tai ji, garsioji anų laikų hercogienė?
To klausia ir jauna naivi amerikietė Pru Valentain, netekusi sužadėtinio Vietnamo kare ir iš nevilties sutikusi prižiūrėti pamišusia laikomą seną moterį Anglijoje. Atvykusi į sodybą, ji iš pradžių pasigaili, tačiau senoji moteris sąmoju ir charakterio tvirtumu ima ją žavėti.
Netrukus pasirodo ir rašytojas Vinas, atvykęs rašyti hercogienės biografijos. Bet senoji moteris jokiu būdu neprisipažįsta esanti žymioji hercogienė...
O po trisdešimties metų kita ką tik susižadėjusi jauna amerikietė Anė Heili atvyksta į tą patį kaimelį drauge su mama, kuriai reikia sutvarkyti palikimo reikalus. Atsitiktinai į rankas pakliuvusi hercogienės biografija Anei ima kelti vis daugiau klausimų: ką apie hercogienę žino jos mama? Kas visgi buvo Anės tėvas? Kodėl mama vengia jai pasakoti apie savo praeitį?
Anės siekis sužinoti tiesą apie hercogienę ir apie savo praeitį nuveda ją į Paryžių – miestą, kuris suvaidino lemiamą vaidmenį visų šios istorijos veikėjų gyvenimuose. Miestą, kuriame slypi atsakymai į visus klausimus.
Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė
AUTORĖS ŽODIS
Su Gladys Deacon susidūriau rinkdama medžiagą savo pirmajai knygai „Butas Paryžiuje". Tai romanas apie Paryžiuje tikrai aptiktą apleistą butą. Tame bute tarp šimtų kitų nuostabių relikvijų buvo rastas lig tol nežinomas Giovannio Boldinio nutapytas portretas, galiausiai parduotas aukcione už daugiau nei 2 milijonus eurų.
Rausdamasi po Boldinio gyvenimą išstudijavau visas drobėje jo įamžintas įžymybes. Tarp jo nutapytų garsenybių buvo Sarah Bernhardt, Consuelo Vanderbilt, Edgaras Degas ir Henri de Tou-louse'as-Lautrecas, bet viena moteris spindėjo ryškiau už kitus, o jos biografija žėrėjo spalvomis ne mažiau nei portretas. Toji moteris buvo Gladys Deacon, Molboro hercogienė.
Nors gimė turtingoje Niuporto šeimoje, žavioji panelė Deacon laikė save tikra europiete. Buvo iš privilegijuotųjų, bet niekas jai nepapriekaištautų augus be rūpesčių ir pavojų. Sulaukusi dvylikos Gladys atsidūrė pasaulyje nuskambėjusios žmogžudystės centre. Būdama keturiolikos pareiškė mylinti Molboro hercogą, būsimąjį savo vyrą. Dvidešimties jau savarankiškai gyveno Paryžiuje, keturiasdešimties pagaliau ištekėjo, o sulaukusi beveik šimto atsidūrė nušiurusiame Oksfordšyro dvare.
Tai buvo moteris, kuri nešiojosi šautuvą, nuo besaikio skaitymo buvo laikinai apakusi ir save vadino „stebuklu": „Diferencialinis skaičiavimas man buvo vieni niekai!" Jos politinis išprusimas buvo nė kiek ne menkesnis. „Žinoma, esu kompetentinga! Juk miegojau su vienuolika ministrų pirmininkų ir dauguma karalių!" Šias plačiai surinktas žinias ji panaudodavo savo pikčiausiam priešui Winstonui Churchilliui erzinti: „[Hitleriui] pavyko visą pasaulį priversti griebtis ginklų. Jis pranoko Čerčilį. Cerčiliui nebūtų to pavykę!" Negana to, kalbama, kad ji būtų galėjusi neleisti įsižiebti Pirmajam pasauliniam karui.
Dėl šių ir daugybės kitų dalykų, atėjus laikui rašyti, tučtuojau nusprendžiau, kad Gladys Deacon istorija turi būti šio pasakojimo šerdis. Tą kibirkštį padėjo įžiebti įdomi Hugo Vickerso biografija „Gladisė: Molboro hercogienė" (Gladys: Duchess ofMarl-borough). Šioje knygoje surinkta kone beribė hercogienės išdaigų ir citatų kolekcija, be to, ji įkvėpė Vino Sitono personažą, tačiau Vinas - jokiu būdu ne Vickersas.
Nors mano knyga yra grožinės literatūros kūrinys, joje panau-dojau daugybę tikrų Gladys Deacon manierų ir nuotykių. Ji išties keliavo po pasaulį su Coon. Proustas tikrai bandė ją sulaikyti Romoje, įduodamas teisėsaugai. Pagrobti karo belaisviai, aistra šaunamiesiems ginklams ir spanielių veisimas irgi istoriškai tikri faktai.
Knygoje yra ir daug autentiškų Gladys teiginių. Ji išties manė, kad „išsilavinimas suglosto gyvenimo nelygumus", o dauguma Churchilliui taikytų kandžių replikų cituojamos pažodžiui. Šiame romane pateikiamos ištraukos iš kelių jos laiškų, taip pat kitų žmonių išsakytos pastabos bei nuomonės. Virginios Woolf žodžiais tariant: „Molboro hercogienė tikrai pavergia tavo širdį. Aš ją pamilau iš karto." Puikiai suprantu, ką ji turėjo omenyje.
Mėginau tiksliai atkurti ir kitą šios knygos veikėją - paskutinius Gladys Deacon namus. Sodyba tikrai buvo siaubingai nugyventa griuvena, o Gladys - tokia pat svetinga, kaip ir jos literatūrinis atitikmuo. Ši moteris išties atsitverė nuo lankytojų tinkline tvora, pasitikdavo juos kulkų kruša ir bent kartą ant vejos piktžolių naikinimo priemone išpurškė „Eikit po velnių". Faktai apie Tomo daržinės turtus ir patį Tomą taip pat nėra išgalvoti.
Deja, tai grožinės literatūros kūrinys, todėl kurdama siužetą aš pakeičiau datas ir kitus elementus. Banberyje Gladys vadino save ponia Stuart, ne ponia Spenser. Ir nors jos santykiai su posūniais buvo painūs, tikrieji Molborai, be abejo, yra gerokai malonesni žmonės nei pavaizduoti šiuose puslapiuose. Visi kiti netikslumai ir išsigalvojimai yra mano.
Jeigu jus suintrigavo moteris, įkvėpusi šį romaną, patarčiau perskaityti Vickerso parašytą biografiją. Jei norėtumėte pažvelgti į ją galimos „draugapriešės" akimis, pasidomėkite Daphne es Fiel-ding knyga „Sfinkso veidas" (The Face ofthe Sphinx). Šios knygos ir truputis paieškų internete jums aiškiai parodys, kodėl Gladys Deacon kadaise buvo laikoma gražiausia - ir audringiausia - iš visų kada nors gyvenusių moterų. Yra net viena ar dvi tai įrodančios asmenukės.
Vienas iš mano veikėjų sako: „Man visad atrodė, kad toji moteris buvo veikiau legenda nei gyvas žmogus." Tai tikrai gali būti tiesa, bet man labiausiai tikėtinos pasirodė pačios beprotiškiausios istorijos. Žinoma, hercogienė bandys mus įtikinti, kad yra priešingai. Kai Hugo Vickersas 1975 m. susekė „ponią Stuart", norėdamas paklausinėti apie jos gyvenimą, ji „pažvelgė į mane, akyse blykstelėjo žiburėlis, ir lėtai tarė: Gladys Deacon?.. Jos niekada nebuvo."
Kaip tik tokio atsakymo ir būtų galima laukti iš moters, tvirti-nusios: „Aš negimiau. Aš nutikau."
