Susitikimai su praeitimi. Jonas Urba (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).  

"Susitikimai su praeitimi. Jonas Urba" - knyga apie smuikininką, pedagogą Praną Joną Urbą. Tai pirmoji knyga apžvelgianti Lietuvos smuikavimo mokymo istorinius kontekstus.

PRATARMĖ

Knyga apie smuikininką, pedagogą Praną Joną Urbą, (visada vadintą tik Jonu), atsirado neatsitiktinai. Apie Lietuvos instrumentininkų atlikėjų meną pokario dešimtmečiais buvo rašomos apybraižos, publicistiniai esė žurnaluose („Muzikos barai", „Kultūros barai", „Nemunas", „Švyturys", „Meno saviveikla", dar keletas), išsamesnės ar emocijų inspiruotos koncertų recenzijos. Šioje knygoje siekiama pateikti tipišku pokario muziko formavimosi keliu ėjusio smuikininko, pedagogo, ilgamečio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro koncertmeisterio Jono Urbos portretą.

Analizuodama J. Urbos brandos kelią, autorė stengėsi įprasminti istorizmo principą, atskleisti šiandienos sąsajas su Lietuvos kultūros istorijos tarpsniais, muzikinės kultūros raidos tendencijas, turėjusias įtakos konkrečių atlikėjų brandai. Norėta priminti jaunuomenei mūsų meninio gyvenimo istorinius kontekstus, kurie buvo reikšmingi ne tik konkrečiai asmenybei, bet ir ne vienai jaunų muzikų kartai. Kartu tai galimybė pažvelgti į smuikavimo mokymo Lietuvoje patirtį. Šiame darbe, netyrinėjant konkrečios mokymo smuikuoti metodikos (tai -smuikininkų metodistų sritis), norėta, kad J. Urbos portretas atskleistų meninės raiškos savitumo siekiančio smuikininko galių ištakas, dvasinių būsenų sutelktis ir pedagoginės išminties klodus.

Monografija apie savitą muziką, iškilų pedagogą smuikininką Joną Urbą autorė kėlė tikslą parengti šio menininko gyvenimo ir muzikinės veiklos studiją. Autorė numatė uždavinius:

    pateikti skirtingų istorinių kontekstų visuomenės kultūros panoramą;

    patyrinėti ir įvertinti Raseinių, prieškario miesto, sociokultūrinę terpę, kurioje galėjo rastis galimybės įgyti smuikavimo pradmenų;

    atskleisti J. Urbos profesinės veiklos pradžią Šiaulių muzikos mokykloje ir Miesto teatre Antrojo pasaulinio karo metais;

    pateikti smuikavimo profesionalaus mokymo istorines sąsajas, išryškinti Aleksandro Livonto veiklos Lietuvoje ypatumus;

    įvertinti J. Urbos veiklos Lietuvos operos ir baleto teatre ypatumus;

    atskleisti J. Urbos požiūrį į smuikavimo pedagogiką.

Autorė naudojosi įvairiais tyrimo metodais. Tai pokalbiai-interviu su knygos herojumi J. Urba, užrašyti atskirų epochų (prieškaris, karo metai, pokaris) įvykių liudytojų pasakojimai, analizuoti archyvuose saugomi dokumentai, garso įrašai, J. Urbos ir jo mokinių atliekamų kūrinių interpretacija. Stebėtos J. Urbos vedamos pamokos. Su knygos herojumi, jo bendradarbiais, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro veteranais, artistais daug diskutuota apie instrumentininkų grojimo specifiką muzikiniame teatre. Praeities puslapiai atsiskleidė ir analizuojant mokslinius straipsnius, publikacijas periodikos puslapiuose, o J. Urbos charakteris, žmogaus bruožai išryškėjo bendraujant, užrašant muzikantų, kolegų atsiminimus. Stengiantis kai kurias iškilias asmenybes, turėjusias ypatingos įtakos J. Urbos gyvenime, sureikšminti, smulkesniu šriftu pateikti labai glausti jų biografijų faktai. Išskirti ir atsiminimų, dokumentuotų charakteristikų apie smuikininkus fragmentai.

Tyrimo specifika lėmė būtinybę pasinaudoti valstybiniuose ir asmeniniuose archyvuose esamais dokumentais, nuotraukomis. Ypač sudėtinga buvo atkurti vokiečių okupacijos laikotarpio kultūrinius įvykius. Daugelio Šiauliuose gyvenusių žmonių archyvai sudegė, bombos užvertė slėptuves, dingo pokario metais. Oficialioji pokario sovietinė politika vokiečių okupacijos metus „išbraukė" iš žmonių gyvenimo. Ne viename leidinyje tendencingai buvo vertinamas ir sovietmetis. Todėl autorė dėkoja puikiems istorijos „archyvarams": profesoriui Sauliui Sondeckiui, Šiaulių dramos teatro patriotui, didžiam melomanui Rimui Vaitiekūnui, Lietuvos operos ir baleto teatro senjorams. Dėkoja ir visiems šioje įžangoje neįvardintiesiems, ypač knygos herojui, panorusiam atsigręžti į savo praeitį. Už profesoriaus kantrybę, pateiktą archyvinę medžiagą, nuotraukas, už praleistas valandas bendraujant, linksmoje draugijoje postringaujant, aptariant meno kūrinius, studentų, mokinių darbus, kultūros gyvenimo tendencijas. Taip pat šviesaus atminimo jo žmonai p. Elvyrai ir sūnaus šeimai už nuoširdų knygos idėjos rėmimą, jaukią namų šilumą, kuria jie nesavanaudiškai dalijosi su knygos herojumi. J. Urbos mokinių tėvams, Lietuvos muzikų sąjungai ir jos prezidentui R. Žigaičiui, Sauliaus Karoso fondui, skatinusiems šią knygą išleisti ir rėmusiems lėšomis. Visiems, kurie rado laiko pakalbėti apie J. Urbą ir smuikavimą, kurių mintys sugulė į knygos puslapius. Ir visiems tiems, kurie padėjo parengti knygos leidybą. Taip pat knygą skaičiusiems geranoriškiems jos kritikams, ypač savo gimtojo miesto - Šiaulių patriotui, Lietuvos atlikėjų meno istorijos žinovui profesoriui Sauliui Sondeckiui. Raseinių muziejininkėms, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, LTMA darbuotojoms dėkoju už sugaištą laiką, geranoriškas pastabas ir pagalbą.

Nesinorėtų, kad knygą vartytų tik smuikavimu besidomintieji. Todėl ji neįsprausta į griežtą mokslo kanoną, parašyta ne sunkiasvoriu akademiniu, bet platesnei visuomenei lengviau skaitomu stiliumi, panaudota daug iš įvairių šaltinių autorės surinktų archyvinių nuotraukų. Tebūnie tai prabėgusios jaunystės dvelksmas.

Kai metų ramybė apsiaučia žmogų ir trumpa rudens diena panašėja į gęstančios neišvengiamybės elegiją, atsidūsėjęs archyvinių dokumentų šūsnyje, knygų lentynose, tarp aplankuose geltonuojančių afišų ir aplamdytais kampais programėlių pamatai didelį ir sodrų gyvenimo peizažą. Miškas, upė, žemė ir žmogus - viskas taip arti. Nuo gamtos prie žmogaus. Iš seno poterį kalbėdavusios moterys melsdavosi už savo vaikus, ateinančius, už kitus - išėjusius... Ir vis kad nepaklystų tarp debesų ir svetimų upių vingių.

Aštuoniasdešimtmetį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sutikęs elegantiško stoto smuikininkas profesorius Jonas Urba už stalelio sėdėjo, gražiai pražilęs, inteligentiškų manierų, pasitempęs. Visi jubiliejai sklidini gražių žodžių.