Šuns archipelagas

Philippe Claudelio romano pavadinimas - „Šuns archipelagas“ – tą ir reiškia: tamsi, rūsti ir teisinga istorija vyksta išgalvotoje saloje, kuri galėtų būti Viduržemio jūroje, kažkur šalia Sicilijos. Tai rūsti ir uolinga žemė, kurios peizaže dominuoja Brau ugnikalnis.

Ir žmonės, romano „Šuns archipelagas“ herojai, panašūs į aplinką – sudėtingus sprendimus greitai priimantis meras, kunigas, visą savo laiką skiriantis bitėms (į bažnyčią saloje niekas nebevaikšto), aštuoniasdešimtmetis, niūrus mokytojas, gydytojas, naujas, iš žemyno atsiųstas mokytojas, kuris salos gyventojams yra lyg žmogus iš kitos planetos, ir kiti keistuoliai.

Philippe Claudelis siužetą užsuka tragišku įvykiu – vieną rytą salos paplūdimyje atrandami trijų jaunų juodaodžių vyrų lavonai. Kaip elgtis? Perspėti kontinentinę valdžią? Rizikinga, nes istorija pakenks archipelago reputacijai ir sukels grėsmę investiciniam projektui, poilsio komplekso statybai, galinčiam tapti labai svarbiu salos ekonomikos elementu. Meras priima sprendimą – tylėti. Ir tylėti – kolektyviai. Archipelago gyventojų elitas su sprendimu sutinka ir savanoriškai (išskyrus mokytoją) įsijungia į tylos sąmokslą. Lavonai sunaikinami – jie tiesiog amžiams dingsta ugnikalnio krateryje.

Būtent tuomet romano „Šuns archipelagas“ veikėjų gretas papildo dar vienas personažas – ciniškas komisaras, galintis gerti nenusigerdamas, sugebantis sukelti įtampą ir verčiantis aplinkinius elgtis pagal jo numatytus scenarijus. Ugnikalnis, be abejo, žmonių valiai nepaklūsta – jis griaudi, leidžia kvapus, ir, lyg ruošdamasis kerštui, verčia drebėti daiktus ir žmones.

Visiškai aišku, kad Philippe Claudelis niūrią „Šuns archipelago“ istoriją rašė atsižvelgdamas šviežias Europos ir pasaulio realijas, susijusias su pabėgėlių krize, skleisdamas akivaizdžią idėją – kai pelno troškimas, godumas ir ekonominiai projektai persveria etines vertybes, moralumą ir žmogaus reputaciją, išstumtieji iš savo įprastos aplinkos, bėgantys nuo mirties ir kenčiantys, bandantys surasti naują, dažnai – priešišką žemę, žmonės yra pasmerkti pražūčiai.

Philippe Claudelis (1962 m.) yra žymus Prancūzijos rašytojas ir režisierius. Baigęs studijas Nancy mieste, jis ten ir liko bei vienuolika metų dirbo kalėjime mokytoju. Vėliau rašytojas pasakojo, kad darbas kalėjime jį privertė atsisakyti išankstinių nuostatų apie žmones, kaltę ir teisingumą. Būtent tuo metu jis pradėjo rašyti apsakymus, už kuriuos 2003 metais buvo apdovanotas Goncourt de la Nouvelle premija už trumpo žanro literatūrą.

Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė