Iš ateities Žemės į žmonių apgyvendintą kitą planetą, kurioje vis dar viduramžiai, atvyksta slaptasis agentas Antonas. Jo misija – išgelbėti moklsininkus ir menininkus iš atsilikusios planetos, kurios valdžia siekia teokratinio totalitarizmo, o juos gaudo sužvėrėję fanatiški konservatoriai...
Knyga "Sunku būti Dievu" kelia klausimus apie žmonijos tobulėjimo kainą ir apie tai, kaip religija gali tapti priemone progresui stabdyti.
XX a. žmonijai pirmąkart pakilus į žvaigždes apėmė iliuzija, kad netrukus tapsime visatos valdovais. Ji paskatino brolius A. ir B. Strugackius sukurti mokslinės fantastikos šedevrą, įspėjantį apie žmogaus sudievinimo pavojus.
Romano "Sunku būti Dievu" dievai - tai XXII a. Žemės pasiuntiniai tolimoje planetoje, Arkanaro karalystėje, kurioje klesti viduramžiška teokratinė santvarka. Intelektu ir technologijomis jie smarkiai lenkia vietinius gyventojus ir galėtų pakeisti jų gyvenimą, tačiau to daryti negali. Tik iškilus būtinybei jiems leista "sušvelninti kampus" -apsaugoti nuo didelių klaidų, kurias kadaise padarė Žemės gyventojai. Kaipgi pasielgs didikas Rumata, - žemietis Antonas, - kai despotiškas valdovas pradės barbariškai persekioti mokslininkus ir poetus?
Pagal šią knygą režisierius Aleksejus Germanas 2013 m. pastatė garsų to paties pavadinimo filmą. Romano tekstas verstas iš originalaus 1964 m. rankraščio. Knygą palydi komentaras, pasakojantis mokslinės fantastikos klasika tapusio kūrinio atsiradimo istoriją.
Broliai Arkadijus ir Borisas Strugackiai savo filosofiškus kūrinius pradėjo publikuoti septintame dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjungoje buvo žavimasi kosminiais skrydžiais, kalbama apie kosmoso užkariavimą ir dauguma vaikų svajojo tapti kosmonautais. Bet rašytojai netrukus nusisuko nuo utopinio socialistinio realizmo ir ėmė žvelgti į tamsiiąją būties pusę, tuo pat metu ironizuodami sovietinę sistemą.
Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė
IŠTRAUKA
IŠTRAUKA
Kai Rumata prajojo šventojo Mikio kapą - septintąjį iš eilės ir paskutinį šiame kelyje, buvo jau visai tamsu. Išgirtasis hamaharų eržilas, paimtas iš dono Tameo už kortų skolą, pasirodė esąs visiškas gvėra. Jis prakaitavo, atmušė kojas ir bėgo bjauria krypuojančia risčia. Rumata keliais mygo jam šonus, šmaukščiojo tarp ausų pirštine, bet arklys tik liūdnai purtė galvą ir žingsnio negreitino.
Palei kelią augo krūmai, prietemoje panašūs į sustingusių pumų kamuolius. Nepakenčiamai zyzė uodai. Drumstame danguje virpčiojo retos ir blankios žvaigždės. Pūtė gūsingas nestiprus vėjas, šiltas ir drauge šaltas, kaip visada rudenį šioje pajūrio šalyje, kur tvankios, dulkėtos dienos ir žvarbūs vakarai.
Rumata tvirčiau susisiautę į apsiaustą ir numetė pavadžius. Skubėti nebuvo prasmės. Iki vidurnakčio liko valanda, o Žagsintis miškas jau iškilo virš horizonto juoda dantyta juosta. Iš šalių tęsėsi suarti laukai, po žvaigždėmis žiburiavo pelkės, trenkiančios negyvomis rūdimis, tamsavo Įsiveržimo laikų piliakalniai ir supuvusios stačiatvorės. Toli kairėje pliūpčiodama loravo niūri pašvaistė: matyt, degė kaimelis, vienas iš nesuskaičiuojamų ir vienodų Lavonėdų, Pakaruoklių, Išgrobstėnų, neseniai karaliaus įsakymu pervardintų į Geidžiamuosius, Palaiminguosius ir Angeliškuosius. Šimtus mylių - nuo Sąsiaurio krantų iki Žagsinčio miško saivos - tęsiasi šita šalis, lyg patalais apklota uodų debesimis, draskoma griovų, tvindoma pelkių, žudoma karštinių, marų ir dvokios slogos.
Ties kelio posūkiu nuo krūmų atsiskyrė tamsi figūra. Eržilas šastelėjo į šalį ir užplėšė galvą. Rumata čiupo pavadžius, įprastu judesiu truktelėjo nėrinius ant dešinės rankos ir uždėjo delną ant kardo rankenos, o pats įsižiūrėjo į tamsą. Žmogus šalikelėje nusiėmė skrybėlę.
- Labas vakaras, kilnusis donai, - tyliai pratarė jis. - Nuolankiai atsiprašau.
- Kas atsitiko? - įsiklausydamas pasiteiravo Rumata.
Begarsių pasalų nebūna. Plėšikus išduoda girgžtelėjusi templė, pilkieji smogikėliai nesuvaldomai raugėja nuo prasto alus, baronų draugovininkai godžiai šnopuoja ir žvangina geležį, o vienuoliai - vergų medžiotojai - garsiai kasosi. Tačiau krūmuose buvo tylu. Matyt, šis žmogus nėra užvedikas. Ir nebuvo į tokį panašus - nedidukas kresnas miestelėnas nebrangiu apsiaustu.
- Gal leistumėte man bėgti šalia jūsų? - atsiklausė jis nusilenkdamas.
- Prašom, - linktelėjo Rumata ir pakrutino pavadžius. - Gali įsikibti balnakilpės.
Miestelėnas pradėjo eiti šalia. Skrybėlę laikė rankoje, ir jo pakaušyje švietė nemenka plikė. Pirklio parankinis, pamanė Rumata. Eina per baronus ir urmininkus, supirkinėja linus ar kanapes. Ką gi, drąsus parankinis... O gal ir ne parankinis. Gal knygius. Bėglys. Atstumtasis. Dabar jų daug naktiniuose keliuose, daugiau negu parankinių... O gal šnipas.
- Kas tu toks ir iš kur? - pasiteiravo Rumata.
- Esu Kijūnas, - liūdnai atsakė miestelėnas. - Einu iš Arkanaro.
- Bėgi iš Arkanaro, - pasilenkęs patikslino Rumata.
- Bėgu, - liūdnai linktelėjo miestelėnas.
Kažkoks keistuolis, pamanė Rumata. O gal vis dėlto šnipas?
Reikia patikrinti... O kodėl, tiesą sakant, reikia? Kam reikia? Kas aš toks, kad jį tikrinčiau? Nenoriu aš jo tikrinti! O gal tiesiog imti ir patikėti? Štai eina miestelėnas, tikrų tikriausias knygius, bėga gelbėdamas gyvybę... Jis vienišas, jam baisu, jis silpnas ir ieško apsaugos... Sutiko aristokratą. Aristokratai dėl kvailumo ir iš pasipūtimo apie politiką neišmano, o kardai jų ilgi, ir pilkių jie nekenčia. Tai kodėl miestelėnui Kijūnui nepasinaudojus nesavanaudiška kvailo ir pasipūtusio aristokrato globa? Ir viskas. Ne, aš jo netikrinsiu. Nėra reikalo jo tikrinti. Pasišnekučiuosime, greičiau prastumsime laiką ir išsiskirsime kaip geri draugai...
- Kijūnas... - susimąstė jis. - Pažinojau vieną Kijūną. Gydalų pardavėją ir alchemiką iš Skardos gatvės. Esi jo giminaitis?
- Deja, taip. Tiesa, tolimas giminaitis, bet jiems vienodai... iki dvylikto palikuonio.
- Ir kur tu bėgi, Kijūnai?
- Kur nors... Kuo toliau. Daugelis bėga į Irukaną. Pamėginsiu ir aš.
- Taip, taip... Ir tu nusprendei, kad kilnusis donas praves tave pro užkardą?
Kijūnas nieko neatsakė.
- O gal manai, kad kilnusis donas nežino, kas yra tas alchemikas Kijūnas iš Skardos gatvės?
Kijūnas tylėjo. Kažkaip ne taip kalbu, pamanė Rumata. Jis pakilo balnakilpėse ir sušuko mėgdžiodamas šauklį Karališkojoje aikštėje:
- Kaltinamas ir yra baisiai, neatleidžiamai nusikaltęs dievui, karūnai ir ramybei!
Kijūnas tylėjo.
- O jeigu kilnusis donas beprotiškai dievina doną Rebą? Jeigu jis visa širdimi atsidavęs pilkajam žodžiui ir pilkajam reikalui? O gal tu manai, kad tai neįmanoma?
