Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti

ŽIOJINTI LIETUVIŠKOSIOS ISTORIOGRAFIJOS SPRAGA

Pirminis pastebėjimas K. Škirpos knygai apie Birželio sukilimą

1940-1990 metų laikotarpis mūsų istorijoje ir istoriografijoje - tai Okupuotoji Lietuva. Visa Lietuva, ne tik taip vadinta rytinė dalis arba Vilniaus kraštas Pirmosios Respublikos oficialiuose žemėlapiuose. Taigi nuo Klaipėdos (jau 1939 metų) iki Dieveniškių, o gal Gervėčių, Pelesos, Rodūnios - pusės šimtmečio SSRS, Vokietijos ir vėl SSRS okupuotoji Lietuva. Kaip ji gyveno? Net SSRS okupacijos dvigubas laikotarpis nėra sistemiškai išsamiai ištirtas ir aprašytas. Politika, ekonomika, kultūra... Ir viskas persmelkta vidinės kovos - naikinimo (sovietizacijos) ir pasipriešinimo. Kam? Būtent, - merdėjimui lėtinio dvasinio genocido gniaužtuose. Skausminga agonija, ypač specifinė per užsitęsusį antrosios SSRS okupacijos tarpsnį. Lietuvos turėjo nebelikti, „Lietuva be lietuvių" - o ji vis norėjo dar likti. Iš čia ir 1941-1990 m. sukilimai, ir pogrindžiai, ir keistas, nenormalus, ūkinis bei socialinis gyvenimas. Okupacijose bei, iš dalies, per išeiviją ir diplomatiją, taip pat laisvajame pasaulyje. Tokia būtų mūsų istorija, kurios parašytos neturime. Tik pasvajoti nūnai tegalėtum apie stambią, turiningą knygą „Okupuotoji Lietuva. 1940-1990", kurią įstengtų parengti bei įkūnyti nepriklausomos valstybės nepriklausomos istorijos institutas. Juolab apie tokią nė mintyse neegzistuojančią šio folianto dalį, kuri bylotų apie Vokietijos vykdytą 1939-1945 m. Lietuvos okupaciją ir tikrą šalies gyvenimą tada, pasipūtusios vokiškos imperijos konstruotame „Ostlande". Apie tarpsnį stokojame kritinio moksliškai parengtų šaltinių publikavimo; tikriausiai, ir atskleistų Vokietijos Reicho archyvų. Sovietinius ir vėlesnius Lietuvos istorikus pirmiausiai domino (ar buvo nurodoma domėtis) vokiečių okupacijos meto būtent Maskvos diriguojamu sovietiniu pasipriešinimu - tad 1940 m. aneksijos gynimu ir įtvirtinimu - ir didžiąja Lietuvos žydų tragedija. Ją pabrėžiant paprastai nutylima, kad Lietuvos žydų kultūros, socialinio ir ūkinio gyvenimo naikinimas prasidėjo jau pirmaisiais SSRS okupacijos metais. Pratęsė hitlerinės Vokietijos okupacija jau atviru ir visokeriopu žydų bendruomenės Lietuvoje naikinimu. Vokietijoje ji buvo pasmerkta pagal rasinę (tad Europos „valymo") nacionalsocializmo doktriną; okupuotoje Lietuvoje atsainiai apkaltinta nelojalumu buvusiai sunaikintai valstybei.

Tačiau istorijoje yra daug daugiau ko. Ne tik SSRS politika planuojant „sugrįžimą" ir žydų (bei čigonų) rasinis holokaustas. Tirti ir suvokti reikia viską. Išsamiausią tarpsnio tyrimą ligi šiol yra paskelbęs istorikas Arūnas Bubnys: Po to pasirodė istoriko Algimanto Liekio monografija: Tai labai reikalingas, gausiai dokumentuotas darbas apie šešių savaičių pastangas karo sūkuriuose vėl turėti kokią nors savo valstybę. O toliau?

Su Kazio Škirpos „Sukilimu" atsiverčiame pirminę pilnesnę ligi šiol segreguoto 1941-1945 m. tarpsnio istoriografiją - vieną svarbiųjų jo pradžios šaltinių. Tebūnie ši knyga prieinama, vertinama-nuvertinama, naudojama ir kritiškai atmetinėjama - bet žinoma!

Sovietinė faktų ir šaltinių segregavimo, tad ignoravimo tradicija, kaip ir išeivijos istoriko Augustino Idzelio darbų atžvilgiu, turi būti pakeista. Pažinkime. Tik taip galėsime žengti objektyvesnės ir išsamios savo šalies istorinės žinijos keliu.

Vytautas Landsbergis
2019-09-04