Sufalsifikuoti dienoraščiai

„Sufalsifikuoti dienoraščiai“ - keturioliktoji Alfonso Andriuškevičiaus (g. 1940), poeto, eseisto, vertėjo, dailės kritiko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato (2007) knyga.

„Sufalsifikuoti dienoraščiai“ – esė rinktinė, į kurią įtrauktos paties autoriaus atrinktos vertingiausios ankstesnių dviejų rinkinių ir naujos, neįėję į rinkinius, esė.

TURINYS

Skaitytojams

    RAŠYMAS DŪMAIS

Lapas ir tekstas

Palimpsestas

Papildydamas Theroux

Kaip nebūti lietuviu, kaip numirti

Inter, in, trans

Apimtas liūdesio Lisabonoje

Transcendere

Gyvenimo plotis

Tas noras būti antimi

Keturios pastraipos apie Jeruzalę

Apie savižudybę

Apie tarpus tarpe

Alyvos

Kopijos ir originalai

Iškreiptas Rembrandtas Nidoje

Aprenkime drabužius, arba Recenzija su nuorodomis

Ekstazės

Nepakenktų truputis vilties

Gyvenimas su japonėmis

Nenorėčiau būti statula

(P)rašymas dūmais

Gyvenimą reikia gyventi

    VĖLYVIEJI TEKSTAI

Laikinieji dariniai

Keturi epizodai iš protagonisto gyvenimo

Sniegenos ir zylės

Kaip mes susitikome

Šventoji istorija mėnesienoje

Svaiginantis ir blaivąs malonumas

Kaip jos mane…

Melas yra labiau

Rudeninis pasivaikščiojimas

Kur šiuo metu yra mano tekstas

Pro Li Po / Hintono poezijos prizmę

    SKAITYTOJAMS

Lieka vis mažiau ir mažiau galimybių pasakyti skaitytojams ką nors tiesiai į akis. Juk šiemet man jau sukanka 77! Tai kodėl nepasinaudojus šia proga, kai leidžiu esė rinktinę? Žinoma, kad imsiu ir pasinaudosiu.

Be menkiausios abejonės, gerbiu ir vertinu visus savo skaitytojus. Bet taip pat be menkiausios abejonės juos gerbiu ir vertinu nevienodai. Savaime aišku, kad man arčiausiai širdies tie, kurie suvokia manuosius tekstus kuo panašiau kaip kad suvokiu juos aš pats. Tolėliau nuo tos širdies – „pagaunantieji“ tik dalį (kartais – tik šį bei tą) to, kas, mano nuomone, vienu ar kitu tekstu pasisakė. Ir, žinoma, dar toliau – skaitantieji mano esė paraidžiui (Elenos B. terminas), ieškantieji (ir suradantieji) jose tik asmeninės išpažinties arba labai tiesmukai suprantantieji ten įsiglaudusias vienokias bei kitokias idėjas. Ką padarysi. Juos taip pat gerbiu ir vertinu: kad skaito.

Bet dabar štai susikūriau galimybę pats apie juos (tekstus) pakalbėti. Koks galėtų būti šito tikslas? Manyčiau, kad – dvigubas. Viena vertus – pasipasakoti (čia jau tikrai bus išpažintis), kaip aš pats juos (žinoma, parašęs) matau. Antra vertus – pamėginti (nors užmojis naivokas) vieną kitą skaitytoją pervilioti iš trečiosios kategorijos į antrąją. Kadangi, kaip ne sykį esu minėjęs, vaizduojuos, jog meninį tekstą sudaro trys pagrindiniai sandai, tai ir tarsiu po žodį apie kiekvieną iš jų. Bet pradžioje: tie teksto sandai yra ištirpę vienas kitame, susilieję vienas su kitu. Na, pavyzdžiui, kaip arbatoje – vanduo, arbatžolės ir cukrus. Ir skaitydami tekstą, būtent geriame arbatą. Tačiau pakalbėti atskirai apie vandenį, arbatžoles ir cukrų – kodėl gi ne. Tik vartoti jų skyrium gal nederėtų...

Taigi, vanduo. Kitaip tariant, teksto medžiaga. Jos manosiose esė esama visokios. Bet gal daugiausia – iš mano paties gyvenimo. Ar tai galėtų reikšti, kad aš noriu išsipasakoti, kad man svarbu, jog apie mano fizinius ir psichinius judesius, atliktus per dešimtmečius, sužinotų kiti? Ne, ne, ne. Tikrai ne. Geriausiai šitą „ne“ grindžiantis argumentas – faktas, kad, kaip ne vieną kartą jau būsiu nurodęs, tose „biografijose“ daug kas pafalsifikuota. Kitkas – pastilizuota („Tik stilizuotos ašaros yra gražos“). Tad kokia čia išpažintis? O smarkiai remiuosi biografine medžiaga, regis, todėl, kad ji man yra po pat ranka. Jos nereikia žvejoti kitų pasipasakojimuose arba archyvuose. Ir dar: ji labai tinka tokiam lyriniam žanrui kaip esė. Ja naudodamasis jaučiuosi nelyg koks Van Goghas: anas irgi pritapė daug autoportretų, kad nereikėtų vargti ir ieškoti modelių. Bet negi, juos (autoportretus) kurdamas, siekė parodyti mums, kaip jisai atrodė? Tad, mielieji skaitytojai, atsargiau su tomis mano autobiografinėmis išpažintėlėmis... Dar galėčiau pridurti, kad iš viso redukuoti meninį tekstą į jam panaudotą medžiagą – tai paneigti jįjį (tekstą) kaip meno kūrinį. Nenorėčiau, kad taip būtų elgiamasi su manosiomis esė...

Eikime prie arbatžolių. Tebus taip pavadintos teksto idėjos. Kokios jų, labiau ar menkiau ištirpusios „arbatoje“, man iš tiesų yra svarbios? Na, jas įžvelgti nėra sunku. Žinoma, kad man itin rūpi žmogaus (vadinasi, ir mano paties) santykis su visata (Dieve, kaip nuobodu būtų kalbėti apie santykius su tėviške!). Tikrai manau, kad esame totalūs josios produktai. Aišku, kad rūpi mums duotos laisvos valios kiekis (ilgai buvau bemanąs, kad jos turime labai mažai, bet po pokalbio su Jolanta K. anoje televizijos laidoje esu linkęs manyti, jog jos neturime visai). Rūpi, kiek perskaityti svetimi tekstai daro mane pačiu manimi, lemia, formuoja ir deformuoja mano takią tapatybę. Šiuo klausimu neabejoju: jei siela turėtų kūną ir kraują, galėčiau formuluoti maždaug šitaip: daugelis svetimų tekstų virto mano sielos (vadinasi, mano esmės, mano tapatybės) kūnu ir krauju. Rūpi... Bet ir čia reikia elgtis atsargiai. Juk vėlgi: mano tikslas nėra šias idėjas deklaruoti. Mano tikslas – ištirpinti jas tekstinėje arbatoje, kad jinai būtų aromatinga ir stipri. Antraip būčiau ne eseistas, o publicistas. Nenoriu būti publicistu. Noriu būti eseistu. Noriu, kad idėjos, kurioms simpatizuoju, taptų tekstinio audinio siūlais, kuriuos ištraukius... Na, juk suprantate, kas būna, kai siūlai ištraukomi iš audinio: tas pat, kas atsitinka, kai, nupylus nuovirą, lieka varganos šlapios arbatžolės. Todėl ir sakau: net jei tekste aptikta idėja šimtu nuošimčių atitinka mano įsitikinimus, vis tiek nereikia jos suprasti tiesmukai...

Stilius, stilius, stilius... Suteikime jam cukraus statusą. Skirtumas tik tas, kad cukrus gali būti be arbatos, o stilius be medžiagos ir idėjų – ne. Bet juk tai – smulkmena. O šiaip jau, tai viena mano stiliaus bėdų – kad dažniausiai kalbu dviprasmiškai ar net triprasmiškai. Nemėgstu meniniuose tekstuose tiesaus, vienprasmiško kalbėjimo. Jis ir vėl man kvepia publicistika. Noriu kalbėti ir rimtai, ir juokomis išsyk. Kaip koks Bernhardas. Žinau, kad toks kalbėjimas trikdo tiesiaširdiškesnius mano skaitytojus. Kad jis retsykiais (o gal ir dažniau) tampa įmantrokas. Deja, nieko negaliu padaryti. Nes būtent toks stilius glūdi mano torse. Nes aš, tiesą sakant, teksto nerašau: jis rašosi pats, išaugdamas iš mano fizinės ir dvasinės sandaros...

Teisybė, juk reikia ką nors pasakyti ir apie knygos sandarą. Tad štai. Iš „Rašymo dūmais“ išmečiau aštuonis tekstus. Iš „Vėlyvųjų tekstų“ neišmečiau nieko. Naujų pridėjau vienuolika. Beveik visose esė pakeičiau (redaguodamas) po kokius penkis žodžius.

Na, dabar jau leiskite man atsisveikinti, tik ne lietuvių, o mano labai mėgstamo svetimšalio poeto kalba: Adios!

A. A., 2017 m. spalis