Su adata širdyje / With a Needle in the Heart

Šioje knygoje kalba tie, kurie matė, kaip žūva nekalti žmonės, kurie amžiams atsisveikino su artimaisiais. Kalba tie, kurie neprisimena veidų savo tėvų, atidavusių juos į svetimas rankas-turėjusių viltį išgelbėti. Kalba ir tie, kurie buvo pradėti iš meilės pirmaisiais 1941-ųjų mėnesiais ir kuriems buvo draudžiama gimti...Tie, kurie niekada nematė motinos veido...Mes išgirsime ir tuos, kurie tada buvo paaugliai ir fizinės bei dvasinės nelaisvės sąlygomis sugebėjo džiaugtis ir svajoti: berniukas prižiūrėjo švelniakailius triušius ankštos geto buveinės palėpėje, mokiniai lankė pamokas mokykloje, veikė choras, geto biblioteka išdavė 100-tūkstantąją knygą savo skaitytojams.Čia rasime nemažai ištvermingumo ir narsumo, tikros draugystės ir pasiaukojimo pavyzdžių, paneigiančių nuomonę, kad patekę į ekstremalią padėtį žmonės sužvėrėja.

In this book speak those who witnessed the death of innocent people, who bade farewell to their next of kin for good. Speak those who do not remember the faces of their parents who entrusted them to the hands of strangers with the hope to save them. Speak those who were lovingly conceived during the first months of 1941 and who were forbidden to be born...Those, who have never seen their mother's face... We will hear from those who were teenagers at the time, and under conditions of physical and spiritual captivity retained the ability to rejoice and dream: a boy tended furry rabbits in the attic of cramped ghetto lodgings, schoolchildren went to school, there was a chorus, and the ghetto library lent the 100,000th book to one of its readers. Here we will find many examples of endurance and courage, genuine friendship and self-sacrifice, all which contradict the view that people turn into beasts under extreme conditions.