Stipriau už neapykantą

Naujas leidimas.

Timas - tas mažas berniukas, sužeista širdimi ir sužalotu veidu: dar trejų metukų motina jį paliko pakelėje, vėliau tėvas taip jį sumušė, kad dvejus metus teko gulėti ligoninėje prikaustytam prie lovos. Paskui - gyvenimas globėjų šeimoje ir virtinė nusivylimų, dar labiau atvėrusių meilės stygiaus skausmą vaikui, kuris po truputį užkietino savo širdį tam, kad nebereikėtų kentėti.

Vienintelis gaujos vadeivos, kuriuo jis tapo turėdamas dvylika metų, troškimas - būti pašalintam iš pataisos kolonijos, kad galėtų laisvai gyventi 60-ųjų Paryžiuje. O čia jo laukia kasdienė kova su alkiu, šalčiu ir pavojingomis pažintimis...

Būdamas pardavėju, prostitučių reketuotoju, meilužiu, Timas pamato ne tik kai kurių sluoksnių iškrypimą, bet sykiu tarp pačių vargingiausių supranta tai, ką reiškia padėti vienas kitam, patiria tikrą draugystę. Vis dėlto giliai savyje šis jaunuolis pasiutusiai trokšta gyventi ir nekęsti. Jis išmoksta boksuotis, laimi kovas ir pelno tam tikrą pagarbą. Tačiau kovodamas su priešininku jis mato savo tėvą ir nori vieno - jo nokauto. Būdamas dvidešimties, jis sutinka tuos, kurie yra sužeisti, palaužti, neįgalūs - atstumti visuomenės. Štai kas jį labai sukrečia ir leidžia atgimti iš naujo...

Autorius Timas Guenardas šia autobiografija "Stipriau už neapykantą" atskleidžia prarasto ir atrasto vaiko kelią. Nors žodžiai čia stiprūs kaip kumščio smūgiai, tačiau glaustu stiliumi perteiktas pasakojimas yra kupinas vilties, kad kiekvienas, net labiausiai sužeistas, sugeba mylėti ir atleisti. Keturiasdešimtmetis Timas Guėnard'as, vedęs, turintis 4 vaikus, yra bitininkas ir akmenkalys. Gyvena Prancūzijos pietvakariuose, greta Lurdo, kur drauge su žmona priima tuos, kurie patyrė sunkių gyvenimo išbandymų. Timui dažnai tenka liudyti tai, ką jis yra išgyvenęs, kad visuomenė sužinotų, kokį meilės stygių ir smurtą patiria jaunimas.

IŠTRAUKA

Įspėjimas

Reikėjo daug tylos ir meilės metų, kad galėtum beveik viską pasakyti.

Tai, ką pasakoju šiuose puslapiuose, išgyvenau pats. Tai ne romanas. Nesu pratęs rašyti, ir teatleidžia man skaitytojas už neliteratūrinį šių eilučių stilių. Labiau mėgstu kalbėti.

Tyčia pakeičiau pavardes ir vietovardžius, kad nekompromituočiau kai kurių asmenų. Tai vienintelis nukrypimas nuo tiesos, kurį sau leidau.

Tebus atleista ir už netikslias datas. Viename gyvenime teko nugyventi keletą. Prisiminimai kartais susipina. Nesvarbu. Esu savo vilties amžiaus.

Iš drovumo nuslėpiau ir tai, kas paprastai neviešinama ir yra visiškai intymu.

Nutylėjau dėl to, kad man padarytu blogiu neįkalinčiau kai kurių asmenų. Nenoriu jiems sukliudyti keistis. Jie turi teisę mane nustebinti.

Liudyti pradėjau tik tada, kai mirė mano tėvas, - iš pagarbos šiam žmogui, kurį norėjau nužudyti ir per kurį išmokau mylėti, jam žengiant per Didįjį Slenkstį.

Tesiilsi jis ramybėje.