Raymond‘as Queneau (1903–1976), lietuvių skaitytojams labiausiai žinomas kaip poetas, buvo ir filosofas, matematikas, domėjosi psichoanalize, bendradarbiavo su siurrealistais, buvo vienas iš prancūzų kalbą reformuoti siekusio judėjimo Oulipo (Ouvroir de littérature potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvės) įkūrėjų. Derino poetiškumą ir humorą, siekė suvienyti labai atitolusias prancūzų šnekamąją ir rašytinę kalbas (įteisinti ir žargono vartojimą), reikalavo „kalbos laisvės“.
Jo romanai knibžda keistų veikėjų, gyvenančių absurdiškoje aplinkoje, visuomenės paraštėse.
Viena iš jį labiausiai išgarsinusių knygų – „Stiliaus pratimai“. Tai – vienas, regis, niekuo neypatingas nutikimas, kurį rašytojas pasakoja 99 kartus vis kitaip, skirtingais žanrais ir stiliais, suteikdamas kalbai laisvę ir žaisdamas. Įvairūs pasakojimo stiliai plėtojami iki kraštutinumo ar net absurdo. Knygą parašyti autorių įkvėpė J. S. Bacho „fugos menas“: jį pritrenkė tai, kad tema – paprasta, o variacijų – begalybė. Todėl knygą galima laikyti ir intelektualia pramoga, ir parankine metodine medžiaga, pavyzdžiui, moksleiviams ar studentams dėstant stilių įvairovę.
Kai pasirodė ši knyga, dažnai buvo apibūdinama kaip neišverčiama, bet autorius tikėjo ir tikino, kad ją išversti įmanoma, skatino vertėjus. Stiliaus pratimais žavėjosi V. Nabokovas, U. Eco, išvertęs kūrinį į italų kalbą. Į lietuvių kalbą knygą išvertė viena geriausių šiandieninių vertėjų iš prancūzų kalbos Akvilė Melkūnaitė.
Iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė
Ištrauka
Raymond Queneau
STILIAUS PRATIMAI
Pastebėjimai
Autobusas S, spūsties metas. Maždaug dvidešimt šešerių metų tipelis fetrine skrybėle, ant jos vietoje kaspino – virvutė, jo kaklas per laibas lyg būtų timptelėtas aukštyn. Žmonės išlipa. Minėtas tipelis įširsta ant kaimyno. Priekaištauja, kad anas jį stumteli kaskart, kai kas nors eina pro šalį. Balso tonas verksmingas, o norėtų, kad skambėtų piktai. Pamatęs laisvą vietą, puola sėstis.
Po dviejų valandų sutinku jį Romos aikštėje, prie Sen Lazaro stoties. Jis su bičiuliu, kuris sako: „Tau reikėtų į apsiaustą įsisiūti dar vieną sagą.“ Paaiškina, kur (apykaklėje) ir kodėl.
Sapnas
Regėjos, kad viską aplink mane gaubia perlamutriškas rūkas, buvo matyti daugybė neryškių būtybių, iš kurių, tiesa, gana aiškiai išsiskyrė vieno jauno vyro figūra, pernelyg ilgas kaklas, tarytum įspėjo apie jo baugštų ir irzlų būdą. Jo skrybėlę juosė ne kaspinėlis, o supinta virvutė. Vėliau jis barėsi su žmogysta, kurios nemačiau, o paskui lyg baimės apimtas, staiga pasislėpė koridoriaus prieblandoje.
Kitoje sapno dalyje regiu jį saulės atokaitoje žingsniuojant pro Sen Lazaro stotį. Jis su bičiuliu, tas jam sako: „Tau reikėtų į apsiaustą įsiūti dar vieną sagą.“
Tada aš nubudau.
Neiginiai
Tai buvo ne laivas, ne lėktuvas, o sausumos transporto priemonė. Buvo ne rytas, ne vakaras, o vidudienis. Tai buvo ne kūdikis, ne senukas, o jaunas vyras. Tai buvo ne kaspinas, ne virvelė, bet pynutė. Tai buvo ne procesija, ne muštynės, o susistumdymas. Jis buvo ne geraširdis, ne pikčiurna, o įtūžėlis. Tai buvo ne tiesa, ne melas, o dingstis. Buvo ne stovintis, ne sėdintis, o norintis atsisėsti.
Tai įvyko ne išvakarėse, ne kitą dieną, bet tą pačią. Tai buvo ne Šiaurės stotis, ne Lijono, o Sen Lazaro. Tai buvo ne giminė, ne svetimas, o draugas. Tai buvo ne įžeidimas, ne pasišaipymas, o patarimas dėl aprangos.
Dvejonės
Gerai nežinau, kur tai įvyko... bažnyčioje, šiukšlių dėžėje, masinėje kapavietėje? Gal autobuse? Ten buvo... o kas ten buvo? Buvo kiaušinių, kilimų, ridikėlių? Griaučių? Taip, bet dengiamų kūno, dar gyvų. Bet buvo vienas toks (ar du?), kuris išsiskyrė iš kitų, gerai nebeprisimenu, kuo. Didybės manija? Nutukimu? Melancholija? O gal... veikiau... jaunyste, kurią puošė ilga nosis? Smakras? Nykštys? Ne: kaklas ir keista, keista, keista skrybėlė. Jis ėmė kivirčytis, taip taip, su kitu keleiviu (vyru ar moterimi? Vaiku ar senuku?). Kivirčas baigėsi, galų gale kažkokiu būdu baigėsi – turbūt vienas iš priešininkų pabėgo.
Man atrodo, kad sutikau tą patį veikėją, tik kur? Prie bažnyčios? Prie kapavietės? Prie šiukšlių dėžės? Su bičiuliu, kuris tikriausia jam kažką kalbėjo, bet ką? Ką? Ką gi?
Oficialus laiškas
Turiu garbės jums pranešti žemiau išdėstytus faktus, kurių bešališku ir pasibaisėjusiu liudininku man teko būti.
Tą dieną, maždaug vidudienį stovėjau galinėje platformoje autobuse, važiavusiame Kurselio gatve Šamperė aikštės kryptimi. Minėtasis autobusas buvo pilnas, drįsčiau pasakyti, net daugiau negu pilnas, nes kontrolierius įleido kelis išrinktuosius papildomai be jokios pateisinamos priežasties, skatinamas vien perdėto širdies gerumo, pastūmėjusio jį pažeisti taisykles ir beveik virtusio aplaidumu. Kiekvienoje stotelėje išlipantys ir įlipantys, pirmyn ir atgal zujantys keleiviai kaip mat sukėlė tam tikrą susistumdymą, paskatinusį vieną keleivį piktintis, - tiesa, gana droviai. Turiu pridurti, kad jis nuėjo atsisėsti, vos tik atsirado tokia galimybė.
Prie šio trumpučio pasakojimo pridursiu papildymą: kiek vėliau turėjau progą pamatyti tą keleivį asmens, kurio tapatybės man nepavyko nustatyti, draugijoje. Jie gyvai šnekučiavosi, regis, apie estetinio pobūdžio dalykus.
Minėtomis aplinkybėmis prašau jus, Pone, nurodyti man, kokias išvadas turėčiau padaryti iš šių faktų ir kokio požiūrio, jūsų manymu, man toliau derėtų laikytis gyvenime ateityje.
Tikėdamasis jūsų atsakymo, prašau jus, Pone, priimti mano visišką ir, mažų mažiausia, uolią pagarbą.
Loginė analizė
Autobusas.
Platforma.
Autobuso platforma. Tai vieta.
Vidudienis.
Maždaug.
Maždaug vidudienis. Tai laikas.
Keleiviai.
Kivirčas.
Keleivių kivirčas. Tai veiksmas.
Jaunas vyras.
Skrybėlė. Ilgas laibas kaklas.
Jaunas vyras su skrybėle, apjuosta pynele. Tai pagrindinis veikėjas.
Kažkas.
Kažkas. Tai antraeilis veikėjas.
Aš.
Aš.
Aš. Trečias veikėjas. Pasakotojas.
Žodžiai.
Žodžiai.
Žodžiai. Tai, kas buvo pasakyta.
Laisva vieta.
Užimta vieta.
Laisva vieta, paskui užimta. Tai rezultatas.
Sen Lazaro stotis.
Po valandos.
Draugas.
Saga.
Kitas išgirstas sakinys. Tai išvada. Logiška išvada.
Antonimiškas
Vidurnaktis. Lyja. Autobusai rieda beveik tušti. Ant autobuso A kapoto netoli Bastilijos aikštės vienplaukis senis į pečius įgaužta galva dėkoja labai toli esančiai damai už tai, kad ji glosto jam rankas. Paskui nueina ir atsistoja ant kelių vienam ponui, kuris lieka sėdėti savo vietoje.
Prieš dvi valandas prie Lijono stoties tas senis užsikimšo ausis, kad negirdėtų valkatos, kuriam buvo sakoma, esą turėtų kiek žemėliau persisiūti apatinę trumpikių sagą.
Sinkopės
Aš įlp į autob, piln keleiv. Pstb jaun vyr ililgžirafkaklu ir skrybsupyn. Jis supyk ant kt keleiv, nes jam lipantkoj. Psk atsisėd į laisv vt.
Eidm tuo pč kel į kt pus, pstb jį Rom aikšt: klaus pamokym apie eleganc.
