Stambulo mimoza

„Stambulo mimoza“ – antrasis Rasos Velijevaitės romanas. Savitas ne tik siužetine, bet ir stilistine prasme. Mediciną studijuojanti autorė nebijo atskleisti tikrosios ligoninės virtuvės užsklandos – su medikams būdingu žargonu, aštroku humoru. Išryškėja, jog išorinė pripažinto chirurgo arogancija nėra vien miegas ant laurų. Jog net meistriškiausias švytavimas skalpeliu nepajėgia panaikinti viduje atsivėrusių žaizdų.


 Jaunatviškai veržlus, vaizdingas, kupinas žaismės romanas, kuriame autorė originaliomis meninėmis priemonėmis sukūrė spalvingų personažų galeriją, mesdama iššūkį nusistovėjusiems kanonams, protestuodama prieš įsitikinimą, jog „visa, kas mus supa, privalo būti tobula“, kad atitiktų visuomenės skonį.


 Garsus plastikos chirurgas Erikas Gladžis „nebuvo vien pasliko lavono vaidmenį atliekanti organinių ląstelių krūva. Jis buvo funkcionalus robotas, puikiai tinkantis mažiau už jį veikliems individams patobulinti“, arba – tiesiog aštrus. Ji buvo graži ir šalta (žmona, mylimoji). Jie abu gyveno viename kape (namuose) ir tyliai nekentė vienas kito. Nekentė paslapčiomis. Kol galiausiai liaupsinamam chirurgui ėmė nebeužtekti nuolatinio visuomenės pritarimo, jog tai, ką jis darė, visuomet buvo teisinga. Pagaliau jis suprato, kad būti teisus tiesiog nebenori...


 Traukia vingriai supintas siužetas, svetimų šalių egzotika, ypač ryškus rytietiškas koloritas, prasmingos metaforos: namas Stambulo priemiestyje, ilgą laiką stovėjęs lyg apmiręs; nebaigta liūto skulptūra; nepaliaujamas pono Jurgino kalimas ir Lijos skrebinamos plunksnos garsas. Kol vieną dieną į juos vėl sugrįžta pokylis. Bayram – vyrišku vardu besivadinanti moteris. Su savo prisiminimais. Šaltomis grindinio plytelėmis ir karšta Turkijos saule.


Vyrauja maksimalistinis jaunystės idealų siekis, tiesos, meilės, moralės kriterijų paieškos, o temperamentingos autorės pasakojimas, kai veiksmo vieta nuolatos kaitaliojama tarp Vilniaus–Stambulo–Bilbao, siužetą daro patrauklų ir dinamišką.