Sopulio akivare

Traukinys sustojo. Keletą kartų krūptelėjęs vagonas nurimo. Ratų takšėjimą pakeitė tyla. Nerimastinga, kupina baimės. Kaip kaskart užspringus riedėjimui nežinomoje vietoje ir nežinia kodėl. Žmonių prigrūstas pulmanas apmirė ir įsiklausė. Vieną akimirką pasigirdo, o gal tikrai pajutau šių žmonių širdžių plakimą, panašų į ratų takšėjimą, kuris nešė į nežinomybę ar begalybę ir skandino viltį vis gilyn, o tai buvo tas pat. Šią esmę pajutau po ilgo važiavimo, kurio pradžios ir tąsos jau negalėjau atskirti, nes negalėjau atskirti dienos nuo nakties ir nakties nuo dienos. Nes tvyrojo tik tamsa. Tokia tiesa ir buvo realybė, ir aš ją žinojau. Ją visi žinojo. Gal aš klydau? O, ne. Sudžiūvę veidai atsigręžė į vagono galą, dar ne visai pajuodę nuo bado, baimės, nerimo ir giliai giliai skęstančios, bet dar neužspringusios vilties, ir bylojo, kad jie žino šią tiesą ir bijo to žinojimo. Nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą po nesuvokiamai ilgai trukusio važiavimo sustojus traukiniui du siluetai, sukaupę paskutinius gyvybės likučius, šaukdami, garsiai ir aiškiai, "pagaliau!" griuvo ant grindų ir nurimo. Masyvios durys, mums nespėjus dar nieko suvokti, neįtikėtinai staigiai pasislinko ir keturios rankos, išnirusios iš t e n, iš to mums jau kitu tapusio pasaulio, ištempė lavonus, palikusius ant grindų du latakus beveik pajuodusių putų pramaišiui su krešuliais. Durys, džergžtelėjusios, kaip ir atsiverdamos, vikriai užčiaupė ryškią, mus apakinusią kiaurymę. Taip buvo pirmą kartą sustojus traukiniui. Paulius, su kuriuo mudu glaudėmės vienas prie kito, pratarė:

- Pamišo vaikinai. O nereikėtų.

Aš jo neklausiau, kodėl nereikėtų. Supratau, kad nereikia. Bet nežinojau, ar galėsiu pamiršti tuos du kniumbančius vyrus. Kiek nuo to laiko praėjo dienų, neįstengiau suvokti ir suskaičiuoti.