Šokantis mistralis. Šiuolaikinės prancūzų poezijos antologija

Šiuolaikinė prancūzų poezija pasižymi nepaprasta įvairove ir, nors populiariausias žanras tarp skaitytojų yra romanas, tikrai turi savo vietą prancūzų literatūros pasaulyje, net jei knygynų lentynose poezijos rinkiniai ir yra kiek nustumti į pašalį. Šiandien poezija tam, kad būtų išgirsta ir perskaityta, renkasi šiuolaikines komunikacijos priemones (knygų muges, interneto svetaines, blogus, slemą ir t. t.).

Tačiau ir ta įvairovė, vis dėlto, maitinasi iš aiškiai įžiūrimų šaltinių. Daiktų pasaulis tampa galimybe poetams (Jean-Baptiste Cabaud, Grégoire Damon, Frédérick Houdaer) apibūdinti mūsų gyvenimo netikrumą, įžvelgti grožį pačiuose banaliausiuose, kasdieniškuose dalykuose ir apversti aukštyn kojomis įsigalėjusias taisykles, įpročius, prietarus ir pan. Žmogaus ryšys su gamta (Annabelle Verhaeghe) atskleidžiamas ne tik (ir ne tiek) per madingą ekologinę prizmę, bet ir atkreipiamas dėmesys (taip pat ir skaitytojo akys) į gamtos pasaulio išskirtinumą, nepakartojamumą ir pastangas jį pažinti, kartu išreiškiant nuostabą jo savitumu. Dievas ateina gal labiau iš tradicijos su ankstesnių laikų poezija kaip jėga, viską stebinti iš aukštai, bet nesikišanti į žmonių gyvenimą. Suprantama, plačiausia dirva poezijai tampa asmeniniai poetų (Samantha Barendson, Katia Bouchoueva, Louis Bouisset, Sammy Sapin, Marlène Tissot) išgyvenimai, patraukiantys savo autentiškumu ir etinėmis nuostatomis, nors retsykiais jie ir pasireiškia tik kaip žvilgsnis ar šypsena. Ir, be abejo, poetai (Arno Calleja) įsipareigoja poezijai ir kalbai, liudydami stilistinę įvairovę (kur susilieja verlibras, fragmentai, dienoraštis, poetinė proza, koliažai, montažai), nutiesiančią trajektoriją į Stéphane Mallarmé kūrybą, kuri ir pradėjo naują prancūzų literatūros erą. Šiandien šie ieškojimai jau sieja poeziją su tapyba, muzika, fotografija.

Šis rinkinys „Šokantis mistralis. Šiuolaikinės prancūzų poezijos antologija“ atspindi jo sudarytojo poeto ir vertėjo Dainiaus Gintalo aspiracijas, preferencijas, bičiulystes ir, be abejo, tėra tik bandymas parodyti, kuo gyvena šiuolaikinė prancūzų poezija, o ne išsami jos ataskaita. Bet šis pirmas žingsnis yra ir puikiausia paskata platesnei pažinčiai su mūsų skaitytojams menkai pažįstama šiuolaikine prancūzų poezija.

Vytautas Bikulčius