Šokanti su žirgais

Į Le Cadre noir, elitinę prancūzų jojimo akademiją, kurioje žirgai, regis, paneigia žemės traukos dėsnius, priimami tik patys talentingiausi raiteliai. Ten lemta mokytis ir Henriui Lašapeliui, bet jis sutinka Floransą ir jo gyvenimas pasikeičia.

Praėjus kone pusei amžiaus viename Londono užkampyje Lašapelis mylimai anūkei bando užtikrinti geresnę ateitį, mokydamas paauglę ir jos žirgą šokti taip, kaip pats kadaise mokėjo. Tačiau įvyksta nelaimė ir keturiolikametei Sarai tenka pačiai kovoti už save.


Nataša Makoli – teisininkė, kurios specializacija yra vaikų teisių gynimas. Priversta gyventi po vienu stogu su vyru, su kuriuo skiriasi, suabejojusi savo profesiniu išmanymu, vieną vėlų vakarą ji sutinka patekusią į bėdą vienišą Sarą. Tačiau Nataša nežino, kad Sara saugo paslaptį, kuri galiausiai privers jas leistis į nepaprastą kelionę ir visam laikui pakeis abiejų gyvenimus.


„Šokanti su žirgais“ yra įtraukianti ir jaudinanti Jojo Moyes knyga apie aistrą žirgams ir kovą dėl meilės.


Vertė Ugnius Keturakis

Ištrauka

Prologas


Visų pirmiausia jis pastebėjo ne ją, o tolimajame arklidžių gale it švyturio spindulys žėrinčią jos geltoną suknelę. Negalėdamas patikėti savo akimis, akimirką net stabtelėjo, tačiau jai kilstelėjus aristokratiškai blyškią laisvąją ranką - persisvėrusi per gardo įėjimą, prie vaišių kitame ištiestame jos delne buvo palinkusi elegantiška Geroncijaus galva - sparčiu žingsniu, kone bėgte, kaustytomis batų nosimis caksėdamas į šlapius grindinio akmenis, puolė prie jos.

- Aš turbūt sapnuoju!

- Henri!

Jam priartėjus, jauna moteris grįžtelėjo nuo žirgo ir jau po akimirkos atsidūrė jo glėbyje. Vyras pabučiavo ją, įsikniaubęs nosimi į plaukus, įkvėpė nuostabų jų aromatą ir iš jo lūpų išsiveržė gilus, tarsi iš pačių širdies gelmių, atodūsis.

- Atvykome čia popiet, - paaiškino ji, įsikniaubdama jam į petį. - Vos spėjau paskubomis persirengti. Tikriausiai atrodau siaubingai... Tačiau sėdėdama tarp žiūrovų pro užuolaidos plyšį pastebėjau šmėkštelintį tave ir negalėjau neateiti palinkėti sėkmės.

Jos žodžiai virto sunkiai suprantamu murmesiu, tačiau vyras ir taip, galima sakyti, negirdėjo, ką ji šneka. Henris jautėsi apdujęs vien nuo merginos buvimo šalia, nuo to, kad po ilgų mėnesių vėl laiko ją savo glėbyje.

- Į tave tiesiog gražu pažiūrėti! - šūktelėjo ji, žengtelėdama atgal, kad galėtų apžiūrėti nepriekaištingą jo uniformą - nuo pat juodos kepurės su snapeliu iki išblizgintų ilgaaulių, ir ištiesusi ranką nupurtė neįžiūrimą dulkelę nuo vieno iš jo auksinių epoletų.

Jis su dėkingumu atkreipė dėmesį, kaip nenoromis ji atitraukė savo ranką. Stebėtina - nors buvo praėję tiek mėnesių, jiedu bendravo be įtampos, be jokio koketavimo, ji buvo atvira ir nuoširdi - jo svajonių moteris, vėl tapusi kūnu ir krauju.

- Atrodai puikiai, - pagyrė ji.

- Man... reikia eiti, - tarė jis. - Po dešimties minučių prasidės varžybos.

- Žinau... Le Carrousel buvo taip įdomu. Stebėjome motociklininkų pasirodymą ir tankų paradą, - pasakojo ji. - Tačiau kas labiausiai visus čia sutraukia, Henri, - tai tu ir žirgai.
Dirstelėjusi per petį į areną, ji pridūrė:

- Atrodo, pažiūrėti tavęs čia susirinko visa Prancūzija.

- Gavai... les billets?
Jie abu suraukę kaktas žvelgė vienas į kitą - nepaisant visų pastangų, kartais jiems dar būdavo keblu susikalbėti.

- Billets... - pakartojo jis, pykdamas ant savęs papurtė galvą ir pagaliau prisiminė reikiamą žodį: - Bilietas. Bilietus. Geriausius bilietus.
Moters, pagaliau supratusios, ką jis turi omenyje, veidą nušvietė šypsena ir jo trumpas susierzinimas akimirksniu išgaravo.

- A, taip. Edita, jos mama ir aš sėdime pirmoje eilėje. Jos tiesiog nekantrauja išvysti, kaip tu joji. Aš joms apie tave viską papasakojau. Mes apsistojome "Chateau de Verriėres", - dėstė ji ir, nors nieko šalia nebuvo, jau pašnibždomis pridūrė: - Tokie didingi rūmai! Vilkinsonai turi galybę pinigų. Kur kas daugiau nei mes. Aš jiems labai dėkinga, kad kartu pasiėmė ir mane.

Jai taip čiauškant, Henris išsiblaškęs žvelgė į merginos viršutinės lūpos linkį, vadinamąjį Kupidono lanką. Ji buvo čia, šalia jo. Rankomis, apmautomis baltomis kaip sniegas pirštinėmis, švelniai suėmęs jos veidą ištarė:

- Floransa...

Ir dar kartą pabučiavęs, įtraukė jos odos kvapą. Nors jau leidosi sutemos, ji, tarsi būtų per dieną prisigėrusi saulės ir dabar spinduliuotų tą šilumą, skleidė svaiginantį aromatą.

- Aš kasdien ilgiuosi tavęs. Prieš tai visas mano gyvenimas buvo Le Cadre noir. Dabar... be tavęs man niekas nemiela.

- Henri... - tepratarė ji ir prigludusi prie vyro paglostė jam skruostą.

Jis pajuto, kad jam kone pradeda svaigti galva.

- Lašapeli!

Jis, greitai pasisukęs, išvydo prie savo žirgo galvos stovintį Didjė Pikarą, o jo dešinėje - dedantį balną arklininką. Pikaras jau movėsi pirštines.

- Jei apie jojimą galvotum tiek, kiek apie tą savo anglę kekšę, gal daugiau pasiektume, ką?

Floransa nemokėjo prancūzų kalbos tiek, kad suprastų, ką Pikaras pasakė, tačiau Henris matė, kad iš išraiškos, šmėkštelėjusios jo veide, mergina atspėjo, jog kito prancūzo žodžiai nebuvo komplimentas.

Henrio viduje vėl sukilo jau gerai pažįstamas pyktis. Norėdamas jį sulaikyti, tik tvirčiau sukando dantis ir pažvelgęs į Floransa, netardamas nė žodžio, papurtė galvą, duodamas suprasti, kad su tokiu kvailiu ir menkysta neverta nė prasidėti. Taip įžeidžiamai ir provokuojamai Pikaras elgėsi nuo pat kelionės į Angliją, kur ji susipažino su Henriu. Vėliau Pikaras valgykloje šūkavo, kad anglų merginos neturi jokios elegancijos, ir Henris suprato, kad šie žodžiai buvo taikomi būtent jam. Jos nemokančios rengtis. Ėdančios kaip kiaulės prie lovio. Esančios pasirengusios sugulti su bet kuo už kelis frankus - tiek, kiek kainuoja pinta to bjauraus alaus.

Tik praėjus kelioms savaitėms Henris suprato, kad Pikaro tulžies priežastis visai ne Floransa, o begalinis įsiūtis, kad iš pirmaujančios pozicijos Le Cadre noir jį išstūmė ir jo vietą užėmė ūkininko Sūnus. Žinoma, dėl to nebuvo lengviau klausytis jo įžeidinėjimų.

Pikaro balsas aidėjo per visą ūkinį kiemą:

- Girdėjau, kad yra laisvų kambarių prie quai Lucien Gautier*. Gal ten būtų truputį patogiau nei arklidėse, n'est-cepas?
Henris tik tvirčiau suspaudė Floransos ranką savojoje.

- Net jei tu būtum ir paskutinis vyras žemėje, ji vis tiek tau būtų per gera, Pikarai.

- Negi nežinai, kaimieti, kad kiekviena kekšė turi savo kainą? - vyptelėjo Pikaras ir, įkėlęs savo blizgantį it veidrodis batą į balnakilpę, įšoko į balną.

Henris žengtelėjo prie jo, bet Floransa jį sulaikė.

- Brangusis... aš jau turbūt grįšiu į savo vietą, - ji atšlijo nuo vyro ir pridūrė: - Tau reikia ruoštis.

Kiek padvejojusi, Floransa pasistiebusi savo grakščia balta rankele apkabino kaklą ir prisitraukusi artyn jį dar kartą pabučiavo. Henris suprato, kad šitaip mylimoji stengėsi atitraukti jo mintis nuo nuodingų Pikaro žodžių. Ir neklydo - jos lūpų prisilytėjimas privertė jį pamiršti viską pasaulyje ir paliko širdyje tik džiaugsmą. Nusišypsojusi ji tarė:

- Bonne chance, ecuyer.

- Ecuyer! - pakartojo jis, akimirksniu viską užmiršęs, sujaudintas, kad per tuos jųdviejų išsiskyrimo mėnesius ji išmoko taisyklingai prancūziškai pasakyti „raitelis".
- Aš mokausi! - žvelgdama šelmiškomis ir vylingomis akimis šūktelėjo Floransa, pasiuntė jam oro bučinį ir po akimirkos jau bėgo pro arklides atgal į žiūrovų tribūnas, kaukšėdama aukštakulniais į grindinio akmenis.