Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Raštai T. 7

S. Čiurlionienės-Kymantienės 7-ajame „Raštų“ tome spausdinami kūriniai, nepatekę į pirmuosius tomus dėl sovietmečio ideologinių nuostatų: pirmosios sovietinės okupacijos patirtis atskleidžiama drama „Tie metai“ (1941), nepriklausomos Lietuvos intiligentų pasiaukojimą tautos ugdymui – drama „Sėjos žmonės“ (1943-1944), atkurta iš juodraščiuose išblaškytų variantų, „Giria žalioji“ IV giesmės II d. (1947-1951) ir kt. Rašytoja parodo sovietinės sistemos demoralizuojantį poveikį žmogui, jo dramatiškus išgyvenimus ir vilties paieškas tautosakoje. Ne tik paviešinimas, bet ir žinia apie tokią kūrybą autorei būtų grėsę sovietinio režimo represijomis.

Unikaliąją tomo dalį sudaro atrastieji kūriniai, laikyti dingusiais, tačiau dėl reikšmingumo kultūros istorijoje dažnai minimi, rekonstruojami iš įvairiuose šaltiniuose likusių pasakojimų, fragmentų: pasaka lėlių teatrui „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ (1944), operos libretas „Vaiva“ (1946), alegorinė drama „Riteris Budėtojas“, kurioje rašytoja iškelia sudėtingą problemą, - ar gali žmogus, silpnumo akimirką išdavęs pareigą, tėvynę ir dėl to jaučiantis didžiulę kaltę, ištaisyti savo klaidą, ar gali jo dvasia taip atsitiesti, kad sukeltų į kovą gyvuosius ir murusius?

Čia sukaupti kūriniai reikšmingai papildo lietuvių inteligentijos vaizdavimo temą literatūroje, atskleidžia įvairiapusę rašytojos veiklą vienijusį rūpestį – tautoje skiepyti švarios sąžinės, žmogaus „be nuodėmės“ vertybes.