Snigo

SVARBU! Knyga su nedideliais viršelio defektais.

Garsus prancūzų rašytojas Patrick Rambaud (g. 1945), be kitų savo kūrinių, yra parašęs romanų apie Napoleoną ir to meto svarbiausias kampanijas ir mūšius. Tos serijos jo knyga "Mūšis", pasakojanti apie Austerlico mūšį, buvo apdovanota Gonkūrų premija.

Romanas "Snigo" irgi pasakoja apie Napoleono Bonaparto epochos įvykius. Šį kartą rašytojo dėmesio centre - kampanija Rusijoje. Veiksmas vyksta 1812 metais.

Išsekę, kamuojami bado ir šalčio, Didžiosios Armijos kareiviai atvyksta prie Maskvos. Miestas atrodo tarytum išmiręs. Nors Maskva nusiaubiama gaisro, siautėjusio keletą dienų, Napoleonas nusprendžia įsikurti griuvėsiuose virtusiame mieste.

Romane daug vietos skirta kėlimuisi per Bereziną, atsitraukimui per Lietuvą, Vilnių ir Kauną.

Pasak autoriaus, jis siekė pavaizduoti, kaip žmonės - ir kareiviai, ir civiliai - dėjo visas pastangas, kad galėtų išgyventi ekstremalioje situacijoje.

Kritika šį romaną vertina dėl gyvos kalbos, išraiškingų charakterių ir tikroviško to meto įvykių vaizdavimo.

Iš prancūzų kalbos vertė Vita Malinauskienė

IŠTRAUKA

1812-ųjų Maskva

Kapitonas d'Erbinji atrodė juokingai. Apsisiautęs šviesiu apsiaustu, kurio antkrūtinis buvo nusisukęs ant pečių, jis priminė Gvardijos dragūną. Veršena apvynioto šalmo viršus buvo papuoštas juodais karčiais, jis sėdėjo apžergęs žemo ūgio arklį, kurį buvo pirkęs Lietuvoje. Tas stambus stipruolis turėjo sureguliuoti balnakilpes, kad jo batų puspadžiai nesivilktų žeme, todėl jo kojos buvo sulenktos, keliai atsikišę į priekį. Jis visą laiką bambėjo: "O, Dieve, kaip aš atrodau! Į ką aš panašus?" Kapitonas sielojosi dėl kumelės ir savo dešinės rankos. Jo ranka per susirėmimą buvo persmeigta užnuodyta baškirų raitelio strėle. Chirurgas nupjovė ją, kraujavimą sustabdė beržo žirginiais, nes trūko korpijos, aptvarstė popieriais iš archyvo, nes neturėjo drobės. Jo kumelė išpampo, persiėdusi žalių lietuje išmirkusių rugių. Vargšelė pradėjo drebėti, vos laikėsi ant kojų. Kai kartą suklupo nedidelėje dauboje, d'Erbinji buvo priverstas pribaigti kumelę pistoleto šūviu į ausį. Apverkė ją.

Jam iš paskos juodais oda lopytais drabužiais, su neaukšta kepure, per petį persimetęs medžiaginį krepšį, pilną pririnktų grūdų, dūsaudamas klibikščiavo jo tarnas Polenas. Už virvutės vedėsi lagaminais apkrautą asilą. Tie du žmogeliai nebuvo vieninteliai, niurzgantys dėl nesėkmės. Naujasis Smolensko kelias, kuriuo jie keliavo pėsčiomis, iš abiejų pusių apsodintas didžiuliais į gluosnius panašiais medžiais, vedė per smėlynus. Jis buvo toks platus, kad jame galėjo prasilenkti bent dešimt brikų. Tą apniukusį ir šaltą rugsėjo pirmadienį virš susigrūdusių ekipažų, lydinčių Gvardiją ir Davu armiją, kilo rūkas. Kelyje - daugybė furgonų, mantą gabenančių vežimų maišalynė, dengti dviračiai lauko ligoninės vežimėliai, mūrininkų, batsiuvių, siuvėjų nameliai ant ratų. Jie vežėsi rankines girnas, kalvystės ir kitokius įrankius. Iš vežimo kyšojo keletas dalgių ašmenų ant ilgų medinių kotų. Labiausiai pavargusieji, išsekusieji leidosi vežami. Jie susėdo j šovinių dėžes, kurias traukė leisgyviai arkliai. Keletas nušiurusių šunų bėgiojo pirmyn atgal iššiepę dantis ir kandžiojo vieni kitus. Paskui šią maišalynę ėjo visų armijų kareiviai. Jie traukė Maskvos link. Žygiavo jau tris mėnesius.

O taip, prisiminė kapitonas, birželio mėnesį, persikėlus per Nemuną ir įžengus į Rusijos teritoriją, viskas atrodė labai įspūdingai. Armijos eisena per nelabai tvirtus tiltus truko tris dienas. Tik pamanykite, šimtai patrankų, daugiau kaip penki šimtai tūkstančių kariauti pasirengusių vyrų, geras jų trečdalis prancūzai, pėstininkai pilkomis kareiviškomis milinėmis. Be jų, dar buvo iliriečių, kroatų, ispanų savanorių, princo Eugenijaus italų. Kiek jėgos, kiek tvarkos, kiek žmonių, kiek spalvų: portugalus buvo galima atskirti iš oranžinio jų kiverių pliumažo; štai žali Viurtenbergo karių apsiaustai; raudona ir aukso spalva - Silezijos husarų; balta - austrų žirgų ir Saksonijos kirasyrų spalva; geltoni Bavarijos šaulių kiteliai. Priešų krante karinis Gvardijos orkestras atliko Naująją Rolando giesmę: "Kur eina tie narsūs karžygiai, Prancūzijos garbė ir viltis..."

Vos persikėlus per upę prasidėjo nelaimės. Kankinami didelio karščio, kareiviai tūpčiojo beveik vietoje, jie buvo priversti brautis per tamsius eglynus, po baisių audrų kęsti staigius atšalimus. Vežimai klimpo purve. Mažiau kaip per savaitę pulkai gerokai pralenkė atsargų gurguoles, sunkių, lėtai jaučių tempiamų vežimų vilkstines. Aprūpinimas maistu tapo rimta problema. Į kokį nors kaimą atvykęs avangardas nieko ten nerasdavo. Derlius? - Sudegęs. Naminių gyvulių bandos? - Išvarytos. Malūnai? - Sugriauti. Parduotuvės? - Nusiaubtos. Namai? - Tušti. Jau prieš penkerius metus, kai Napoleonas kariavo Lenkijoje, d'Erbinji matė valstiečius, paliekančius savo ūkius ir bėgančius į miškus su savo gyvuliais ir atsargomis. Vieni slėpė po akmeninėmis grindimis bulves, kiti užkasdavo po eglėmis miltus, ryžius, rūkytus lašinius, ant aukščiausių šakų kabindavo dėžes su vytinta mėsa.