Smėlynų vanduo

Gimiau ir augau mažame Pietų Lietuvos miestelyje. Baigęs mokyklą išvykau į Vilnių studijuoti gamtos mokslų. Gavęs diplomą porą metų dirbau sostinėje. Ilgėjausi ežerų, miškų ir gimtojo smėlio. Grįžau namo, nes taip ir nepripratau prie miesto mūrų ir žmonių knibždėlyno, o vieną dieną pajutau, kad, anot gyvojo klasiko, daugiau negaliu nerašyti. To negalėjimo rezultatą ir laikote rankose...
Aidas Kelionis

"Smėlynų vanduo" - pirmoji Aido Kelionio slapyvardžiu pasirašiusio autoriaus prozos knyga. Debiutuojantis rašytojas atsiriboja nuo tuštybės, šurmulio, paviršutiniškumo ir pageidauja likti nežinomas. Kaip ir jo knygos pagrindinis veikėjas, kurio nei vardo, nei pavardės taip ir nesužinome.
Kažkur Dzūkijoje, sodyboje prie ežero, sargauja vienišas vyras. Jo gyvenime nevyksta nieko ypatinga: jis valgo, geria kavą, skaito, klausosi radijo, žiūri futbolą, tvarkosi, eina pasivaikščioti paežerėm, apsiperka gretimame miestelyje, savaitgaliais priima sodybos šeimininką ir jo svečius, kol vieną dieną atvažiuoja santechnikas...
Ir rašytojas, ir pagrindinis knygos veikėjas gyvenimą stebi tarsi iš šalies - ramiai ir subtiliai fiksuoja viską, kas vyksta aplinkui, ir neįkyriai vertina. Autorius nesiekia stebinti kalbos puošmenomis, pasakojimo stilius pabrėžtinai paprastas, tačiau sukuriamas stiprus pojūtis, kad po mūsų kasdienio gyvenimo paveikslu slypi nepažintos gilumos.

Ryto apatiją ir rimtį išblaškiau senu geru roku. Užraudojus gitaroms iš karto pasidarė smagiau. Išgirdau lauke burzgiant automobilį - ko gero, atvežė rytinę spaudą. Kažkas šlumštelėjo į pašto dėžutę. Pasiėmęs raktą, nupėdinau prie durų. Didžiuoju atrakinau duris, mažuoju - pašto dėžutės dureles. Ištraukęs laikraštį, energingu žingsniu moviau virtuvėn. Uždegęs dujas v