Smaragdo knyga

Kordobos kalifatas Ispanijoje, 979-ieji. Tirono al-Mansūro paliepimu Didžiosios mečetės kieme ant laužo deginami kalifo bibliotekos turtai, tarp jų ir „Smaragdo knyga". Tikima, kad šis veikalas ją perskaičiusiajam suteikia paslaptingų galių, todėl al-Mansūro jis paskelbtas kaip eretiškas ir pavojingas.
Nuo laužo akių atitraukti negali Atika - jauna gražuolė vergė iš Fryzijos. Stebinčią nuo jo kylančius dūmus merginą vis stipriau užvaldo nuojauta, kad perskaičius „Smaragdo knygą" pasikeistų ir jos gyvenimas...
Netrukus Atika netyčia nugirsta, kad yra ir daugiau šios knygos kopijų. Ją surasti trokšta ir Amras - niūrus, bet žavus atvykėlis iš Egipto. Į „Smaragdo knygos" kopijos paieškas išsiruošia ir kilmingas jaunuolis Safvanas. Rytietiškų prieskonių kvapų pripildytose Kordobos gatvelėse šios trijulės keliai susikerta ir... abu vyrai įsimyli iš vergystės ištrūkti trokštančią merginą. Atika privalo pasirinkti vieną iš jų, nors tas pasirinkimas sukels didžiulę grėsmę jos gyvybei. Prasideda nuotykių ir pavojų kupina kelionė po viduramžių Rytus, įsiliepsnoja žūtbūtinė kova dėl „Smaragdo knygos" ir Atikos meilės... Visi istoriniai romanai iškelia žaismingą, bet sykiu ir rimtą klausimą: kaip anais laikais būčiau elgęsis aš? Tai tarsi tas amžinai ramybės neduodantis klausimas, kuo būčiau tapęs, jeigu kurioje nors gyvenimo kryžkelėje būčiau pasukęs kitu keliu. Rašydama istorinius romanus jaučiuosi gavusi galimybę nugyventi kitą gyvenimą - nepažįstamuose, spalvinguose, kupinuose aistrų pasauliuose. Medžiagos semiuosi iš arabų kronikų ir jaučiuosi it kokia atradėja: daugelis tų tekstų dar neišversti į jokią Europos kalbą. Bet didžiausias mano noras - užuosti tuos pasaulius, jų paskanauti ir išgyventi tai, ką skaitau.