Šleikštulys

Romanas "Šleikštulys" parašytas absoliučios laisvės siekiančio individo dienoraščio forma. Pagrindinis romano veikėjas Antuanas Rokantenas, metęs istorijos dėstytojo darbą koledže, nutraukęs ryšius su mylimąja Ani, pasiduoda šleikštulio jausmui, kuri jam kelia absurdiška gyvenimo beprasmybė.


Tai pirmoji Sartre'o prozos knyga, laikoma egzistencialistinės filosofijos Biblija.


Jean-Paul Sartre (1905-1980) - prancūzų rašytojas, filosofas egzistencialistas, plėtojęs maišto, absurdo, moralinės atsakomybės idėjas. 1964 m. atsisakė jam skirtos Nobelio literatūrinės premijos, kaip pats teigė viešame pranešime išspausdintame Le Figaro laikraštyje, dėl asmeninių ir objektyvių priežasčių, bet ne dėl to, kad norėtų sumenkinti Švedijos Akademiją.


"Kaip sakiau, prieš valandėlę sėdėjau parke. Tiesiai po suoliuku į žemę smigo kaštono šaknis. Nebeprisiminiau, jog tai šaknis. Žodžiai pranyko, su jais ir daiktų reikšmė, paskirtis, tos varganos gairės, žmonių sudėliotos jų paviršiuje. Palinkęs, nudelbęs galvų sėdėjau vienas prieš tų juodų gumbuotų medžio luitų, visiškai primityvų ir baugų. O tada patyriau nušvitimų. Užgniaužė kvapų. Iki pastarųjų dienų niekada nenumaniau, kų reiškia "egzistuoti"."



Iš prancūzų kalbos vertė Alina Kiliesaitė

IŠTRAUKA

Ketvirtadienio rytą bibliotekoje


Prieš valandėlę leisdamasis viešbučio laiptais išgirdau, kaip vaškuodama grindis Liusi šimtąjį kartą guodžiasi šeimininkei. Šeimininkė kalbėjo sunkiai, trumpais sakiniais, nes dar neįsidėjusi dantų protezo; ji buvo pusplikė, su rausvu chalatu, šlepetėmis. Liusi kaip paprastai buvo murzina; kartkartėmis liaudavosi trinti ir atsitiesusi klūpomis pažvelgdavo į šeimininkę. Nutaisiusi išmintingą toną, be atvangos šnekėjo.

- Jau žymiai geriau būtų, kad jis svetimautų, - sakė ji, - nė kiek nepykčiau, kad tik jam nekenktų.

Ji kalbėjo apie savo vyrą: sulaukusi keturiasdešimties, ši mažutė juočkė santaupomis prisiviliojo žavų jaunuolį, Lekuento gamyklų šaltkalvį. Jų santuoka nelaiminga. Vyras nemuša, nelaksto paskui kitas moteris, bet geria, kiekvieną vakarą grįžta girtas. Jo popieriai prasti; mano akyse per tris mėnesius pagelto ir sukrito. Pasak Liusi, tai nuo girtuoklystės. Man veikiau atrodo, kad jis serga džiova.

- Reikia laikytis, - tęsė Liusi.

Tai ją graužia - net neabejoju, - tačiau pamažu, kantriai: ji bando laikytis, nepajėgia nei nusiraminti, nei pasiduoti sielvartui.

Retkarčiais kokią akimirką kitą pagalvoja apie savo nelaimę; rankioja skausmą po kruopelę. Ypač kai būna tarp žmonių, nes šie ją paguodžia, be to, kalbant rimtu, pamokomu tonu, jai truputį palengvėja. Girdžiu, kaip, likusi kambaryje viena, niūniuoja, stengdamasi nuvyti liūdnas mintis. O šiaip ji visą dieną paniurusi, nuvargusi, nepatenkinta.

- Man jau čia stovi, - sako liesdama kaklą, - ir galo nematyti.

Ji kenčia šykščiai. Turbūt ir malonumą taupo. Kažin, ar jai kartais nekyla noras atsikratyti to monotoniško skausmo, to įpročio amžinai murmėti, kai tik neniūniuoja, ar netrokšta patirti stiprios kančios, paskęsti nevilty. Bet ne, tai neįmanoma: ji užsigniaužusi.