Skrydžio baimė

1973 metais pirmą kartą išleista novatoriška, nevaržoma Izadoros Ving istorija "Skrydžio baimė" ir jos laisvo skrydžio troškimas sukėlė nacionalinę sensaciją. Ji kurstė svajones ir kėlė ginčus.

Henris Mileris The Neiv York Times palygino ją su populiariu savo paties kūriniu "Vėžio atogrąža" ir išpranašavo, kad "ši knyga įeis į literatūros istoriją... Jos dėka moterys suras savo vietą literatūroje ir padovanos mums puikias sekso, gyvenimo, džiaugsmo ir nuotykių sagas".

Knyga "Skrydžio baimė", kurios buvo parduota daugiau kaip 20 milijonų egzempliorių, tapo ypatingu kultūros reiškiniu. Šiandien, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, revoliucingasis romanas "Skrydžio baimė", pasakojantis apie savęs ieškojimą, išsilaisvinimą ir moters brendimą, tebėra toks pat aktualus.

Erica Jong užaugo Manheteno Aukštutiniame Vest Saide ir mokėsi Barnardo koledže, kuriame specializavosi rašymo bei literatūros srityje, o vėliau Kolumbijos universitete baigė XVIII amžiaus anglų literatūros magistrantūrą. Doktorantūrą įpusėjusi metė ir parašė pritrenkiantį pirmąjį romaną "Skrydžio baimė". Autorė yra parašiusi daug kitų premijas pelniusių poezijos knygų, romanų, taip pat negrožinių kūrinių, tarp jų Sappho's Leap, Fanny, Any Woman's Blues ir Fear of Fifty.
E. Jong gyvena Niujorke ir Konektikute. Jos kūryba turėjo didžiulės įtakos moterų gyvenimui visame pasaulyje.

"Ši knyga įeis į literatūros istoriją."
HENRY MILLER

"Nepaprasta... pašėlusiai juokinga ir labai išmintinga."
Los ANGELES TIMES

"Turtinga, seksualumu trykštanti vaizduotė."
THE NEW YORK TIMES

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė

IŠTRAUKA

Mes išbuvome tokioje padėtyje mažiausiai visus praėjusius metus, derindami su savo džiovintuvais kiekvieną žingsnį.

- Gal mums keltis į didesnį butą?

- Pirmiausia išsiaiškinkime priežastį. (Beneto eufemizmas vietoj „prigulkite ant kušetės".)

- Gal mums pasigimdyti kūdikį?

- Pirmiausia išsiaiškinkime, kodėl atsirado tokia mintis.

- Gal pereiti į kitą teniso klubą?

- Pirmiausia išsiaiškinkime šio noro priežastį.

- Gal mums skirtis?

- Pirmiausia paieškokime pasąmoninio skyrybų stimulo. Mat mūsų santuoka buvo pasiekusi kritinę ribą (penkeri metai - laikas, per kurį vestuvinės paklodės visai susinešioja), kai tenka apsispręsti, ar pirkti naujas paklodes, ar turėti kūdikį, ar, susitaikius su vienas kito kvanktelėjimu, gyventi toliau, o gal atsižadėti vedybinių iliuzijų (išmesti lauk paklodes) ir imtis girgždinti kitas lovas.

Psichoanalizė, žinoma, dar labiau sunkino apsisprendimą, nes pagrindinė jos prielaida buvo ta (nors viskas bylojo esant priešingai), kad mes jaučiamės vis geriau ir geriau. Tos dainelės priedainis skamba maždaug taip:

- O, aš alinau save, kol ištekėjau už tavęs, branguti, bet dabar jaučiuosi kur kas geriau-au-au-au-au!

(Tai yra, tu tiesiog gali išsirinkti geresnį, gražesnį, patrauklesnį, protingesnį ir gal net turtingesnį partnerį vyrų rinkoje.)

Į tai jis gali atsakyti:

- O, aš neapkenčiau visų moterų, kol nebuvau pamilęs tavęs, brangute, bet dabar jaučiuosi kur kas geriau-au-au-au-au!

(Tai yra, jis tiesiog gali susirasti gražesnę, puikesnę, geresnę šeimininkę ir gal net su tėvelio prikimštu kapšeliu.)

- Atsipeikėk, Benetai, - pasakyčiau aš jam (jei tik įtarčiau jį turint tokių minčių), - greičiausiai susirastum žmoną su dar ryškesniais faliniais, kastratiniais ir narcisistiniais polinkiais negu mano.

(Džiovintuvo žmona geriausiai įvaldo vieną kovos būdą -radus gerą progą, atsikirsti vyrui jo paties žargonu.)

Bet pati aš slapta puoselėjau tokias mintis, ir jeigu Benetas tai žinojo, bent jau to nerodė. Kažkas mūsų šeimoje buvo ne taip. Mūsų gyvenimai bėgo lygiagrečiai kaip traukinių bėgiai. Benetas leisdavo dienas kabinete, savo ligoninėje, pas savo psichoanalitiką, vakarais - vėl kabinete iki devynių ar dešimtos. Aš dvi dienas per savaitę dėsčiau, o visą kitą laiką rašydavau. Paskaitų tvarkaraštis per daug manęs neišvargindavo, ir visas jėgas skirdavau rašymui, todėl, kai Benetas grįždavo namo, jau būdavau visiškai išsisėmusi ir pasiryžusi viskam. Aš praleidau daug vienatvės valandų su savo mašinėle ir savo fantazijomis. Vyrai man nuolat painiodavosi po kojų. Pasaulis, regis, knibždėjo prieinamų, įdomių vyriškių, kaip niekada anksčiau, kai dar buvau netekėjusi.

Kas pagaliau yra toji santuoka? Net jeigu tu ir myli savo vyrą, neišvengiamai ateina diena, kai intymūs jūsų santykiai pasidaro banalūs kaip lydytas sūris: jie patenkina, netgi pasotina, bet nebevirpina juslių, juose nebėra to skausmingo saldumo, nebėra pavojaus. Ir tu užsimanai perbrendusio kamambero - reto ožkų sūrio: aromatingo, riebaus, su įsispaudusia šėtono kanopos žyme.