Skruzdžių skandinimas

Pirmoji Vytauto Stankaus poezijos knyga „Vaikščiojimas kita ledo puse“ (2009) tapo stipriu debiutu ir rimta paraiška į tikrą dalyvavimą lietuvių literatūros procese. Antroji poeto knyga „Iš veidrodžio, už“ buvo išrinkta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o „Metų knygos“ rinkimuose pripažinta 2014-ųjų Metų poezijos knyga. Tai – faktai, patvirtinantys tiek Vytauto Stankaus poetinį talentą, tiek sąžiningą ir atsakingą požiūrį į literato darbą. To darbo rezultatas - trečiasis poezijos rinkinys „Skruzdžių skandinimas“.

Jame, lyginant su ansktesnėmis poeto knygomis, randasi daugiau pasitikėjimo savimi, savo poetine klausa, savo atrasta stilistika ir autentiška estetika. Tik, kaip ir turi būti autoriui bręstant, tai užrašoma labiau artikuliuotai, rafinuočiau, gryniau – bręsta autorius, bręsta ir jo poezija. Nesušukuota ir rupi, iš pirmo žvilgsnio – visiškai fragmentiška, tačiau vidinių etikos ir pasaulėjautos jungčių susiejama itin glaudžiai ir harmoningai. Galima tai laikyti tiek lietuvių „neornamentuotos kalbos generacijos“, tiek XX a. 8-ojo dešitmečio modernistų poetine mokykla, tačiau toks apibrėžimas V. Stankaus poezijai būtų pernelyg siauras. Naujas autorius rašo nauja kalba, tuo pačiu parodydamas ir įrodydamas, kad lietuvių kalba ir lietuvių poezija nėra vien estetizuotos lyrikos erdvė, kad lietuvių kalba yra atvira poetiniam performansui, žaidimams, eksperimentams – gyvybei, kurios bet kokioje kultūroje niekada nebūna per daug. O tai – jau svarbu ir vertinga ne tik V. Stankaus kūrybinei biografijai, bet ir visai lietuvių literatūrai, literatūros istorijai.

Ištrauka

I. skruzdžių skandinimas
*
mes palikome giedančius angelus degančio medžio
šešėly ir išėjom iš sodo ir tyliai užvėrėm
vartus ėmė lyti dangus buvo juodas buvo
juodas mėnulio vyzdys aklai stebintis
mus kurie lenkės ir žvelgė į šulinio burną
murmėdami kad svarbiausia negert šio vandens –
jame kraujas
bet sėmėm ir gėrėm kol niekas nematė ir pamažu
užsimiršom ir kritom į žolę ir žolė prisipildė
*
akimirka prieš nuskambant trimitui: toliau ir vėl tyla
*
miestas kurį pažinau ir miestas kurio
nėra kurio nereikia yra miestas
kuriame susitikom miestas kurio ilgiuos
ir kurį sapnuoju kuriam jaučiuosi saugus
išnuodytas miestas pelenu virtęs
su gatvių raukšlėm su langais išdaužytais
miestas su mirusiais savo miestas į kurį
atėjau iš kurio neišeisi – visa tai – tu
*
čia nėra ko valgyt, mes valgome smėlį
*
ir štai aš keliuosi štai aš keliuosi štai aš
melsvas švytėjimas pirštuose
melsvas švytėjimas pirštuose
ir štai aš keliuosi štai aš keliuosi štai aš
šiurkšti šviesa po mano delnu
šiurkšti šviesa po mano delnu
*
toji, kurią vadiname Gabrieliumi, sulaužo trimitą
*
ir štai aš keliuosi štai aš keliuosi štai aš
kauluose manuos druska ir vėjas
smėlio gumulas gerklėj ir štai
aš jau stoviu štai stoviu štai aš
prie šulinio kuriam dar esama vandens
tačiau neliko tų kurie galėtų gerti
giesmėms nutilus ir nurimus liepsnai liekam
nes viskas ką įkvepiu tampa noru iškvėpti
ir viskas ką iškvepiu – dulkėmis tampa
*
dabar užsimerk, mes sapnuosime
*
čia nėra ko valgyt:
vien siūbuojantis vanduo many –
siūbuojantis vanduo tavy – – –
– akivarai – akivarai – akivarai –
*
mirusieji virsta gyvaisiais