Skiedrų ganytojas

Justina

Knygą lengva ir malonu skaityti. Daug sveiko humoro, anekdotinių nutikimų - nes pagrindiniu herojum galima būtų laikyti šnapsą. Ir įdomu, nes sovietmetis išnyra ne iš kažkokių sausų faktų, teorinių samprotavimų, o iš gyvenimo būdo, žmogaus vidaus, žmonių santykių. Iš pirmų lūpų sužinome, kaip vyko plėšinių Kazachstane įsisavinimas. Kas dėjosi Leningrade blokados metu. Kaip gyveno sovietų šachtininkai ir t.t. Kaimynų ir giminių bendravimas buvo norma, o štai pykčio beveik nerasta. Net mažai raštingi žmonės sugebėjo būti stebėtinai pakantūs, tolerantiški. Pas tuos pačius šeimininkus tame pačiame kambaryje pakaitom gyveno sovietų saugumietis, tremtinys, vienuolė - ir šeimininkai su visais mokėjo surasti bendrą kalbą. Svarbu buvo žmogus, o ne jo pareigos, profesija, pažiūros. Mokėjimas džiaugtis tuo, ką turi. Net pavydas ima, kad dabar, laisvės sąlygomis, žmogus mažai kam berūpi, jis dažniau dergiamas, puolamas, nei ginamas, atjaučiamas. Ačiū Autoriui už spalvingo, nesumeluoto gyvenimo pamokas!

Mokytoja Nijolė

Žavėjausi kalba. Kai mes mokom savo atžalas, skiepijam gimtosios kalbos grožį, gal naudingiau būtų, kad jie klausytųsi ne kažkokių sankskritinių istorijų, o tiesiog paskaitytų, klasėje aptartų kad ir "Skiedrų ganytojo" kalbą...

Vidmantas

Skaitau: „Garbanotos, išrašytos švelniais raštais, lengvutės, kvepiančios pušų, eglių sakais, – alsuoti gryčytėj lengva, gaivu, lyg stovėtum girios vidury... Auksiniai, sidabriniai atlaidų saldainių popierėliai, ir tie ne tokie man gražūs, kaip šitos skiedros! Noriu semti jas rieškučiomis, glausti prie veido, uostyti ir klausytis, kaip jos aikčioja, spygčioja, krizena...“
Argi ne poezija? Ir tokio gražumo Rimanto P. Vanago linksmai graudžiuose pasakojimuose apstu. Neskubėdamas, jausdamas mielą pasibuvimą su Anykštija, „Skiedrų ganytojas“ perskaičiau po Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos. Taip dėkingai sutapo, pačiu laiku spalvingas, jaukiai paprastas, nuoširdus pasakojimas, smagiai energingi dialogai, prisodrinti staliaus Rapolo Adamonio išmintimi, pakvietė vaikystės link...
Pirmyn, pasakotojau Juliusiuk! Pirmyn, skaitytojau, eime autoriaus vedami! Rimantas P. Vanagas savo vaikystės patirtis (baltai pavydėtina atmintis) meistriškai papildo žaismingomis improvizacijomis ir ne mūsų reikalas spėlioti, kur ir kiek margą kasdienybę paįvairina dar spalvingesnė vaizduotė. Svarbiausia – įdomu.
Dera pabrėžti – įsigysite ne anekdotinių nutikimų rinkinį, įgudęs prozininkas meistriškai valdo ir siužeto vingius, ir žodį, o šių dienų akimis žvelgiant dažnai idiotiškos sovietmečio realijos skatina ne tiek sarkastiškai nusijuokti, kiek stabtelėti ir skaudžiai susimąstyti.

Galina

Tautinių motyvų, lietuviškos kalbos šmaikštumo, politinės sistemos absurdiškumo - rasite šioje puikiai autoriaus parašytoje knygoje.