Skaitmeninė architektūra VDA = Digital architecture at the VAA

Devintą kartą vykusios kūrybinės parametrinės architektūros dirbtuvės įgavo pastovų ritmą ir pobūdį, tapo matomos viešumoje, atrado stabilią vietą Vilniaus dailės akademijos (toliau – Akademija, VDA) studijų programose. Todėl atėjo laikas apibendrinti sukauptą patirtį ir pažvelgti į priekį.

Už kūrybinių dirbtuvių atsiradimą ir gyvavimą reikia dėkoti Architektūros katedros alumnams. Idėją rengti tokio pobūdžio kūrybines dirbtuves iškėlė Akademijos absolventė Rasa Navasaitytė, pasiūliusi supažindinti studentus su pažangiomis projektavimo technologijomis ir idėjomis, į pagalbą pasikvietusi kolegą Danielį Koehlerį. Pasiūlymas susipažinti su Austrijos universitetuose įgyta patirtimi mūsų katedrai pasirodė viliojantis, ir šių eilučių autorius tapo naujų kūrybinių dirbtuvių kuratoriumi, o skaitmeninės architektūros temą įtraukus į studijų programą – ir koordinuojančiu šio dalyko dėstytoju.

Nuo 2011 m. įvyko dvi kūrybinių dirbtuvių serijos įvairiomis skaitmeninės architektūros temomis, dirbtuvių rezultatai aptarti su kviestiniais profesoriais iš Skandinavijos architektūros mokyklų, parengti projektai ir maketai eksponuoti įvairiose viešosiose erdvėse, pradedant Akademijos galerijomis, Nacionaline dailės galerija, Lietuvos architektų sąjunga Vilniuje, Talino architektūros bienale (TAB‘2017) ir baigiant paroda „ARTVilnius’19“.

Dirbtuvių metu studentai įgijo daugiau patirties projektavimo srityje, didėjo jų įgūdžiai naudotis ­Lie­tuvos architektūros mokyklų kontekste puikia Akademijos technine baze su 3D spausdintuvais, lazerinėmis pjaustyklėmis ir CNC staklėmis. Vyko eksperimentavimas su įvairiomis medžiagomis, pradedant popieriumi, gofruotuoju kartonu, putplasčiu, plastiku ir baigiant aliuminio lakštais, medžio dulkių plokštėmis ir fanera. Studentai pamažu išbandė ne tik projektavimo, bet ir architektams neįprastas gamybos ir surinkimo procesus valdyti padedančias programas. Tai įgalino siekti dar geresnių rezultatų ir nuo nedidelio mastelio, sutartinio dydžio maketų pereiti prie realaus dydžio objektų. Savotiška šio periodo kulminacija tapo natūralaus dydžio prototipas, skliautinė konstrukcija, pademonstruota Litexpo paviljone, tarptautinėje parodoje „ARTVilnius’19“.

Per šį laikotarpį keitėsi skaitmeninės programos ir temos, kūrybinių dirbtuvių vadovai. Akademijoje užaugo skaitmeninės architektūros entuziastų grupė, kuri perėmė vadovavimą studentų darbams kūrybinėse dirbtuvėse. Pačios dirbtuvės vyko keliose vietose, buvo dirbama Vilniuje ir Nidos meno kolo­nijoje, kur naudotasi puikiai tam pritaikyta aplinka ir lazerį turinčiomis dirbtuvėmis.

Turinys nuosekliai išsiskyrė į dvi dalis – teorinę ir praktinę. Teorinėje dalyje studentai susipažįsta su 3D modeliavimo programomis, iš architektūros moks­lo kylančiais teoriniais formos generavimo klausimais, diskutuoja Manfredo Tafuri, Bruno Latour ir kitų autorių teorijų kontekste. Šios dalies tematika pamažu apima iš Vienos taikomosios dailės universiteto (Die Angewandte), Aplinkos projektavimo strategijų laboratorijos Insbruke (lab-eds.org), ­Bart­letto architektūros mokyklos (UCL), Lundo universiteto perimtas ir Vilniuje nagrinėjamas temas. Praktinėje dalyje studentai ­turėjo progos susipažinti su gamybos ir surinkimo procesus valdančiomis programomis, išbandyti Danijos karališkosios dailės akade­mijos architektūros, dizaino ir paminklosaugos mokyklų Informacinių technologijų ir architektūros centre (KADK CITA) ir Lozanos federalinio politech­nikos instituto Medienos konstrukcijų laboratorijoje (EPFL IBOIS) naudojamas realaus dydžio maketų gamybos technikas.

Praktinė dalis studentams tapo dideliu atradimu ir džiaugsmu. Buvo išbandyta darbų seka nuo A iki Z. Dirbant keliomis tarpusavyje suderintomis programomis ne tik modeliuota architektūrinė ­forma, bet ir konstruota jos struktūra, ruošti struktūros elementai gamybai ir surinkimui. Dirbant tokiu būdu visiškai priartėta prie sumanymo realizacijos, kurios taip trūksta sėdint „nuobodžiose teorinėse paskaitose“.

Kūrybinės dirbtuvės sudomino ir kitų Akademijos specialybių studentus ir dėstytojus. Vienu metu dirbtuvių vadovai dirbo su generatyviniu dizainu besidominčiais Vizualiosios komunikacijos programos magistrantais ir dėstytojais.

Taigi kas iš viso to seka? Manau, kad kylantys klausimai dalijasi į dvi kryptis – praktinę ir diskur­syviąją. Praktiniai klausimai turėtų padėti atsakyti, kokia linkme toliau vyks šios konkrečios kūrybinės dirbtuvės, o diskursyvieji turės rasti atsakymus, kaip Architektūros katedra įsivaizduoja rytdienos architektą, kuria kryptimi keisis ši profesija ateities, beveik neabejotinai skaitmeniniame, pasaulyje.

Praktinės krypties iššūkiai tik iš pradžių atrodo nelabai sudėtingi. Studijų formato neperžengiančios kūrybinės dirbtuvės neblogai įsikomponuoja į kasdieninę rutiną, yra labai mėgstamos studentų, apie jas žinoma už Akademijos ribų. Tačiau nuolatiniai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Akademijos administracijos raginimai komercializuoti studijas, dalyvauti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklose verčia imtis projektų, kurie yra ­sunkiai suderinami su studijų rutina.

Ėmus megzti ryšius su Medienos pramonės ­asociacijos nariais ir atlikus pirmuosius bandymus, paaiškėjo, kad eksperimentinių prototipų gamyba virsta rimtu išbandymu studijų tvarkaraščiams, ­Akademijos personalui ir techninei bazei. Ne ma­žesniu iššūkiu tampa ir sąlyčio taškų su partneriais paieška. Šie išbandymai verčia galvoti apie lankstesnį tvarkaraštį, papildomas lėšas personalui ar techninės bazės plėtrą, prototipų statybai tinkamų vietų paiešką. Kartais, visa tai sudėjus, užduotis atrodo kaip „misija neįmanoma“, tačiau rezultatų kokiu nors būdu vis dėlto pasiekiama. Todėl bandymai komercia­lizuoti tyrimus bus tęsiami, ieškant efektyvesnių bendradarbiavimo formų, naujų skaitmeninės ar­chitektūros pritaikymo galimybių ir partnerių.

Diskursyvus požiūris į skaitmeninę architektūrą atveria labai platų kontekstą, siūlo keletą atsakymo variantų ir perspektyvą tolesnėms diskusijoms. Kom­piuteriais valdomas projektavimo procesas ir architekto specialybė pasuko keliomis jau dabar matomomis kryptimis.

Pirmoji kryptis – geometrine progresija didė­jančios kompiuterinės technikos ir programinės įrangos galimybės, virtualios realybės, architektūros ir vizua­lizavimo sąsajos. Tikrovę pranokstančios projektų vizualizacijos, buvusios sunkiai įmanomos dar prieš porą dešimtmečių, šiandien jau nebestebina net ­ei­linių vartotojų. Itin realistiškas aplinkos atvaizdavimas paplito labai plačiai – pradedant architektūrine grafika ir baigiant visiems prieinamais kompiuteriniais žaidimais. O architektai, pragyvenantys iš vizualizacijų kūrimo, tapo atskiros spe­cializacijos prak­tikais. Nemaža dalis šių specialistų studijavo VDA ir vienu metu aplink ją buvo bepradedantis formuotis menkinantis vizualizatorių mokyklos amplua. ­Laimei, keičiantis mokyklos prioritetams, šis amplua taip pat menksta.

Antroji kryptis – vis didesnė projektavimo pro­cesų integracija. Kadaise didelė naudojamų legalių ir nelegalių programų įvairovė, menkas asmeninių kompiuterių skaičius, apgailėtinai mažõs duomenų apimties diskeliai (angl. floppy disc) buvo didelė kliūtis integracijai. Šiandien gerai išplėtotas 4G ryšys ir ­informacinis pastato modeliavimas (angl. Building Information Modelling – BIM), integruojantis visas inžinerines ir architektūrines pastato projekto dalis, pamažu tampa rutina stambiose projektavimo įmonėse ir techninės pakraipos architektūros mokyklose ­Lietuvoje. Naudojantis BIM pasiekiamas efek­tyvumas yra nuolat pabrėžiamas šios pakraipos šalininkų, o tarp Akademijos absolventų jau yra ­architektų, persikvalifikavusių į BIM projektų vadovus. Tačiau klausimas, ar BIM turi tapti architektų ar inžinierių interesų lauku, lieka atviras.

Dar viena galima skaitmeninės architektūros kryptis – eksperimentinių tyrimų veikla. Antropo­cenas, tvari architektūra, globalinis skaitmeninis tinklas, robotizacija, 3D spauda paremta gamyba ir statyba yra temos, ateinančios į architektūrą iš kitų sričių – filosofijos, politikos, technologinių ir socialinių mokslų. Jas kelia tarpdiscipliniškumo dvasia veikti siekiantys jauni architektai, tarp kurių – Europos mokyklose išsilavinimą gavę Vilniaus dailės akademijos absolventai. Naujos temos kelia ir naujus iššūkius architek­tūrai. Tikiu, kad šioje terpėje savo vietą turės rasti ir skaitmeninė architektūra, ypač žinių pritaikymas lietuviškame kontekste. Tiesa, tai nebus padaryta greitai arba lengvai. Dėl vyraujančio pragmatiško požiūrio ir orientavimosi į artimą perspektyvą iš­vardytos temos nesulaukia didesnio architektų praktikų pritarimo. Tenka apgailestauti, kad apie tai labai menkai diskutuojama ir akademi­nėje aplinkoje, orien­tuotoje į kvalifikuotų praktikų, galinčių iš karto įsilieti į darbo rinką, rengimą.

Apskritai paėmus, aplink skaitmeninę architek­tūrą išsidėsto platus galimybių spektras. Tačiau didžiausią svorį šiame spektre vis dėlto turi industriniais metodais besivadovaujantis statybos sektorius ir nekilnojamojo turto projektų plėtotojai. Todėl artimiausioje ateityje šie faktoriai darys lemiamą įtaką architekto profesijai. O visos kitos profesinės galimybės turės rasti savo vietą šalia jų, Dailės akademijos architektai taip pat. Tam turėtų padėti aiškus mūsų mokyklos savitumų, stipriųjų jos ypatybių ­supratimas.

Vienu iš tokių savitumų galima būtų laikyti teminį atvirumą. Iš architektų praktikų sudaryta Architek­tūros katedra neturi humanitariniams ar technikos mokslams būdingo iš anksto patvirtinto tyrimo krypčių ar temų sąrašo. Ir nors visi dėstytojai turime patirties dirbti specifinėse, siaurose projektavimo srityse, kiekvieną kartą esame atviri magistrų tyrimo ir baigiamųjų darbų temų atžvilgiu. Visa tai virsta galimybe eksperimentuoti nauja tema. Atvirumas, eksperimentavimas ir darbas su nedidelėmis studentų grupėmis virsta dar viena galimybe individualiai ­prieiti prie kiekvieno atvejo, įžvelgti jaunų tyrėjų ­talentą, dėti pagrindus būsimiems tyrimams.

Akademijos koridoriuose sklandanti istorinės beaux arts mokyklos legenda ir gretimuose aukštuose įsikūrusios vizualiųjų menų katedros neformaliu būdu nuolat skatina architektūros studentus peržengti racionalumo ribas, eksperimentuoti, ieškoti vizualiai išraiškingų sprendimų. Todėl net kompiu­teriu modeliuojami ir iš tvirtų medžiagų realizuoti eksperimentiniai objektai ne visada pasiduoda ar­chitektoninei logikai, ima krėsti piktus pokštus pačiu nepalankiausiu momentu. Tuomet paprastai gelbsti viena Akademijoje labai vertinama teisė. Tai teisė suklysti. O suklydus – toliau eksperimentuoti, ­tyrinėti architektūros, skaitmeninių technologijų ir išraiškingumo sąsajas.