Pirmasis romanas Lietuvoje apie skaistybės praradimą.
Fransuaza Arman - žinoma rašytoja, kurios knygos leidžiamos Vakaruose, nebijanti kalbėti tiesos apie žmogų. Net jei ta tiesa šokiruoja. Prancūzų kritika ją lygina su Dostojevskiu.
Romanas "Skaistybė ir pinigai" - apie tai, kaip mergina rengiasi prarasti nekaltybę ir kaip tas įvyksta. Tai drąsus Į bandymas prasiskverbti į intymias besiformuojančios moters sielos vietas.
„Jei gimei moterimi, tai anksčiau ar vėliau tau teks tą pereiti. Jau praradai nekaltybę? Kaip tu tą išgyvenai? Tai panašu į šuolį nuo tramplyno į šaltą vandenį. O jei tik rengiesi tam vienam iš svarbiausių įvykių moters gyvenime, tai turbūt nori žinoti, kas tai. Ką jaučia mergina, kuri tampa moterimi“.
Fransuaza Arman
Ši istorija prasideda viename nedideliame mieste, kai verslas tik užgimė, o baigiasi mūsų dienomis Paryžiuje.
Ją būtų buvę galima pavadinti istorija apie nekaltybės praradimą. Apie nekaltą moters potraukį moteriai. Apie ištikimybę. Tačiau tai pasakojimas ir apie pinigus, apie verslą, meilę, gailestingumą, apie seksą ir dar – apie merginas, kurių viena jau tapo moterimi, o kita dar ne. Merginas, kurios gyvena žiaurioje formacijų kaitos epochoje, kai nebelieka senųjų vertybinių sistemų. Jos nori “gražaus gyvenimo”, prabangos, kelionių į užsienį ir viena jų tai turi, kita - ne…
Ištraukos
- Tau jau laikas, supranti? - Rima sėdėjo ant lovos, vaikiškai parietusi po savimi kojas. - Jei dabar nepradėsi, tai paskui bus per vėlu.
- Man baisu, - pasakė pagalvojusi Nora. - Truputėlį.
- Nieko čia nėra baisaus, - Rima nusijuokė. - Taip tik atrodo. Norut, tu pasijusi suaugusi, pamatysi. Kas tu dabar - kūdikis. Na, ko taip įsistebeilijai? Sakau, kaip yra. Tu - ne moteris.
Nora kramtė lūpą ir tylėjo.
- Svarbiausia - nieko nebijoti. Po to imi visai kitaip elgtis. Apie tave iškart pasakysi, kad dar nesi moteris. Tavyje nėra tos paslapties, supranti? Kai turėsi paslaptį - tai bus ir paslaptingumas, o vyrams tas labiausiai moteryje patinka.
***
- Kaip tai kada? - nesuprato Rima. - Dabar, kada gi daugiau. Manai, per anksti, taip? Taip tau tėvai sakė?
- Kuo čia tėvai dėti?
- Nesiklausyk visų tų pasakų. Nora, aš tau duosiu tokią prancūzišką knygelę: ten juodu ant balto parašyta, kad mes visi - akseleratai, ir kad visi terminai dabar kiti.
***
- Įpilti sulčių? Vyšnių - labai skanios. Tėčiui draugas atvežė.
- Vos vos.
- Tu valgyk, nesivaržyk. Aš apie tave kartais galvoju prieš miegą, garbės žodis. Guliu ir galvoju. Ko tu tyli?
- O kas?
- O tu? Tu galvoji apie mane? Nors retkarčiais?
- Taip, - beveik pašnibždomis tarė Nora. - Kartais galvoju...
***
O kartą... Atrodo, tas buvo praėjus savaitei, taip, po Rimos grįžimo. Ji atėjo, paskambino, kaip visada - jai pasakė, kad Rima vonioje. Nora jau ruošėsi eiti namo, kai staiga iš apačios balsas: "Norut! Nusileisk pas mane!". Ir ji nusileido - mediniais laiptais žemyn, praėjo pustamsiu koridoriumi, palei kažkokias duris - ir staiga viena iš jų atsiveria ir ant slenksčio, visa šlapia, nutvieksta šviesos iš už nugaros, pasirodo Rima. "Nora! Mieloji! " - ji pakibo ant kaklo, kaip patrakusi puolė bučiuoti Noros veidą, kol tas sušlapo. Norai net amą atėmė: nuo tokio audringo džiaugsmo. "Užeik! Greičiau, man šalta!". Ir Nora atsidūrė garų pilname kambaryje.
***
- Apskritai, dukra, suprask: be pinigų šiame pasaulyje yra dar kai kas. To pinigais neišmatuosi. To už pinigus nenusipirksi.
- Aš negaliu taip gyventi, - atsakė jai Nora.
- Kaip?
- Mes gyvename kaip ubagai.
- Ką tu vadini skurdu? Tai, kad neturime džakuzi vonios? Tai jos ir neturėsim. Už atlyginimą jos nenusipirksi. Juozai, nagi paaiškink tu jai.
***
Atleisk, kad taip ilgai tau nerašiau. Aš apskritai niekam į Lietuvą nerašau, nuo to laiko, kai išvažiavau. Kažkodėl bijau Lietuvos. Myliu ją ir bijau. Ypač po tų įvykių, kai norėjau nusižudyti. Negaliu be siaubo prisiminti psichiatrinės ligoninės, to periodo.
