Širdies pamokos

Amerikiečių eseisto, psichologo ir radijo laidos vedėjo Danielio Gotlibo knyga "Širdies pamokos" supažindina su įkvepiančia jo gyvenimo istorija, kuri suteikia jėgų nepasiduoti ir vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą.

Švelniu, milijonus skaitytojų ir klausytojų pritraukusiu tonu autorius pasakoja, kaip skaudžiausios gyvenimo nelaimės mus visuomet užklumpa nepasiruošusius. 33 metų Danielio Gotlibo gyvenimas negrįžtamai pasikeitė, kai važiuodamas greitkeliu jis pakliuvo į autokatastrofą, po kurios visam laikui liko paralyžiuotas. Šokas, sielvartas, įniršis, siaubas – tik dalis po patirtos traumos užplūstančių jausmų. Nelaimė priverčia susimąstyti apie tolimesnio gyvenimo prasmę ir paklausti savęs, ką iš tiesų reiškia būti žmogumi.

Stebinantys ir raminantys įvairiausių gyvenimo netekčių užklupto autoriaus atsakymai neabejotinai palies kiekvieno skaitytojo širdį.

Visą knygos "Širdies pamokos" autorinį honorarą Danielis Gotlibas skiria vaikų sveikatingumo ir labdaros organizacijoms.

Iš anglų kalbos vertė Julius Mikalajūnas

TURINYS

Įvadas / 9

Ką aš sužinojau apie meilę / 13

Kas manomės esą? / 21

Bet aš vis nepasiduodu / 27

Gyvenimas po kreive / 33

Įsiklausymas - didysis gydytojas / 39

Motinos ranką belaikant / 45

Kai taika prabyla / 53

Pokyčiams nereikia nieko / 57

Ką mato mūsų vaikai / 63

Nacionalinis nerimo sutrikimas / 69

Kai tenka rūpintis vienas kitu / 75

Vaikų svajonės ir tėvų tikėjimas / 81

Apie užuojautą / 85

Kieno poreikiai yra specialūs? / 89

Šviesioji mirties pusė / 95

Atleidimas / 101

Nevilties dovana / 105

Ką aš sužinojau apie rojų / 111

Kada išaušta rytas? / 115

Mūsų vienatvė / 119

Meilė - ne visuomet graži / 125

Tikėjimas / 131

Taikos siekimas / 137

Mes, sužeistieji / 141

Ko išmokstame iš savo vaikų / 147

Suaugusių vaikų auklėjimo taisyklės / 151

Ką aš sužinojau apie norus / 153

Ramybės sulaukiame tik nustoję kariauti / 157

Vienuoliktasis Dievo įsakymas / 161

Gyvenimas: gera naujiena ir bloga naujiena / 165

Mintys pabaigai / 170

Po pabaigos / 174

ĮVADAS

1979-ųjų gruodžio 20-oji buvo giedra ir gaivi diena, prasidėjusi taip pat, kaip ir visos kitos. Buvau trisdešimt trejų psichologas, gana sėkmingai vadovaujantis piktnaudžiavimo psichoaktyviosiomis medžiagomis ambulatorinio gydymo programai. Buvau labai laimingas, turėdamas gražią žmoną ir dvi jaunas dukteris, ką tik pradėjusias lankyti mokyklą. Pusę aštuonių ryte, atsisveikindamas visas jas pabučiavau ir per apledėjusią veją nužingsniavau savo „Dodge Dart" automobilio link. Dar ir šiandien girdžiu tą garsą, kaip po kojomis traška žolė. Prisimenu jį, nes tai buvo paskutinieji mano žingsniai. Po valandos, važiuodamas Pensilvanijos greitkeliu, pakėliau akis ir pamačiau, kaip iš priekio artinasi didelis juodas daiktas. Kitas mano prisiminimas - kaip pabundu Efratos ligoninėje ir sužinau, kad mane ištiko kvadriplegija - visų galūnių paralyžius.

Savaime suprantama, mane aplankė visos žmonių po traumos jaučiamos emocijos: šokas, sielvartas, įniršis ir, žinoma, siaubas. Žvelgdamas j praeitį suvokiu, kad skausmingiausia ir siaubingiausia buvo tai, jog pasijutau atskirtas nuo kitų žmonių. Einant savaitėms pradėjau svarstyti, ką iš tiesų reiškia būti žmogumi. Ar tikrai galiu būti žmogumi, jei net nebežinau kuo tikiu? Klausiau savęs: o ką, jeigu nebegalėsiu mylėtis kaip normalus vyras ar net pašokti su savo žmona? Ar esu žmogus, jei negaliu gyventi be slaugių ir vaistų, jei visą savo gyvenimą privalėsiu praleisti invalido vežimėlyje?

Kad įveikčiau tą baisią atskirtį nuo pasaulio, pradėjau tiesiog stebėti žmones (save ir juos) - kaip mes elgiamės ir kaip reaguojame, kaip veikia jausmai ir kaip mintys bei emocijos kursto vienos kitas. Nieko neteisiau ir neanalizavau, tiesiog stebėjau. Man to reikėjo, kad suprasčiau, ką iš tiesų reiškia būti žmogumi, ir kad nuraminčiau save, jog vis dar esu vienas iš jų. Ir vis dėlto, tuo pat metu kažkur giliai žinojau, kad net jei ir esu vienas iš jų, tačiau nuo šiol esu kitoks.

Gulėdamas ligoninės lovoje, ėmiau pastebėti, kad dauguma žmonių, net ir gydytojai, šalia manęs jaučiasi nejaukiai. Jutau tai iš bendravimo su manimi: jie imdavo kalbėti šiek tiek garsiau, vengdavo akių kontakto arba kalbėdavo labai greitai. Jutau, kaip nejauku jiems būna tuomet, kai stengiasi mano jausmus ir mintis apie paralyžių pakreipti kita linkme.

Pastebėjau, kad susidūrę su neįprastomis situacijomis ir dalykais, žmonės sutrinka. Jie įvairiausiais būdais mėgina atsikratyti diskomforto ir sutramdyti nerimą. Kai kurie stengdavosi mane pralinksminti, kiti mėgindavo mane (ir save) įtikinti, kad iš tiesų nėra jau taip blogai, kaip man atrodo. O kai kurių žmonių (pavyzdžiui, savo artimiausio draugo) aš daugiau niekada taip ir nebemačiau. Tačiau visi jie elgėsi vienodai: jautė nerimą ir norėjo jo išvengti. Toks elgesys būdingas žmonėms.

Kai būdavau kartu su šiais nerimastingais žmonėmis, nerimas užverdavo jų širdis. Jis visada užveria mūsų širdis, protus ir net akis. Tai man atrodė gana žmogiška, nes nerimastingi žmonės kenčia ir bet kokiais būdais stengiasi susilpninti savo kančias. Pažvelgęs į save pastebėjau, kad nerimas yra užkrečiamas. Būdamas su šiais žmonėmis, jausdavausi izoliuotas. Pastebėjau, kad arba su jais ginčijuosi, arba tik linksiu galva, bet iš tiesų nesiklausau. Tačiau net ir nesiklausydamas aš jausdavau. Ir kai žmonės stengdavosi, kad „pasijusčiau geriau", paprastai pasijusdavau vienišas, nesuprastas ir išsigandęs.

Pamenu, praėjus apytiksliai šešioms savaitėms po mano avarijos, sėdėdamas darbo terapijos laukiamajame ir žvelgdamas į pilką betoninę sieną, jutau didžiulę neviltį. Pasakiau: „Kas galėjo pagalvoti, kad numirti atsiboginsiu į šitokią vietą?"

Darbo terapeute sėdėjo šalia ir išgirdusi mano žodžius atsakė: „Ne, Denai, čia atvykai ne mirti. Atvykai gyventi." Žinoma, tam tikra prasme ji buvo teisi. Tačiau teisus buvau ir aš. Žinojau, kad prieš ryždamasis akistatai su gyvenimu, turiu išsiaiškinti savo santykius su mirtimi. Dėl terapeutės žodžių pasijutau izoliuotas ir nesuprastas.

Tiesa, buvo keletas žmonių, kurie šalia manęs nesijautė neramūs. Niekuomet neišsiaiškinau kodėl, nes į aiškinimąsi ir nesigilinau. Gilinausi į stebėjimą. Būdamas su ramiai šalia manęs besijaučiančiais žmonėmis, pastebėjau, kad jie man užduoda klausimus ir klausosi atsakymų. Taip pat jie papasakoja apie save. Pajutau, kad jų vienintelis siekis - būti su manimi. Jiems nereikėjo nieko keisti. Būdamas su šiais žmonėmis jaučiausi saugus ir atsipalaidavęs. Jaukiausi ne toks vienišas.

Buvo ir trečia žmonių kategorija, kurie šalia manęs jautėsi neramiai, tačiau žinojo, kad nerimauja ir man apie tai pasakydavo. Kažkokiu būdu, ne ir nerimaudami, viduje jie jautėsi patogiai. Su šiais žmonėmis taip pat jaučiausi saugus. Svarbu buvo ir dar kai kas: kai žmonės man pasakodavo, kokį nerimą ir kančias jiems kėlė mano avarija, jausdavau didžiulę meilę ir gailestį. Keletą kartų žmonės mano glėbyje tiesiog raudojo dėl to, kas man nutiko.

Patyrus netikėtą tragediją, žmonių reakcijos būna pačios įvairiausios. Tos reakcijos priimamos taip pat labai įvairiai. Kai šalia manęs esančius žmones užvaldydavo nerimas, aš taip pat sunerimdavau. Kai jie būdavę atviri ir tvirti, aš jausdavausi saugus. O kai jie jausdavosi silpni, aš sustiprėdavau - tokiu būdu tiek jie, tiek aš pasijusdavom geriau.

Per tas pirmąsias dienas pradėjau suprasti, kad emocijos - net ir nepajaustos - yra užkrečiamos.