Simono Daukanto Sankt Peterburgo ortografija (1834–1846)

„Simono Daukanto Sankt Peterburgo ortografija (1834–1846)“ skirta Simono Daukanto didžiosios dalies Sankt Peterburgo laikotarpio lietuviškų rankraščių ir spaudinių rašybos analizei. Tai ankstesnės monografijos „Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834)“ tęsinys, penkių pirmųjų Daukanto knygų bei daugiau kaip 20 didesnių ar mažesnių jo rankraščių rašybos tyrimas. Naujas grafochronologijos metodas pagal grafemų keitimo tendencijas leido patikslinti daugelio Daukanto rankraščių rašymo laiką. Identifikuoti keturi pagrindiniai Daukanto rašybos etapai Sankt Peterburge: 1) Sankt Peterburgo pradžios ortografijos lūžis (apie 1835–1836 m. I pusę), 2) Spaudinių ortografijos lūžis (apie 1836 m. II pusę–1838 m.), 3) Patarlių ortografijos lūžis (apie 1838–1841 m.) ir pats stabiliausias – 4) Sostinės ortografija (apie 1841–1845 m.). Daukanto rašyba labai išsiskyrė iš lietuvių kalbos ortografijos tradicijų, savitumu Daukantas siekė koduoti tautos identiteto unikalumą, rašybai suteikti simbolinio svorio. Nustatytas Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos poveikis tam tikroms Daukanto rašybos pateikimo formoms. Atskleistas platus bendras kultūrinis Daukanto darbas su Motiejumi Valančiumi Sankt Peterburge – ten jie buvo susikūrę praktinę Žemaičių akademiją, kartu dirbo prie žemaitiškų istorinių, religinių ir smulkiosios tautosakos tekstų.