Šiluvos regiono dvarai ir jų vidaus teisė (XVI-XX a.). III tomas. Specialioji dalis

Šiuo tomu „Šiluvos regiono dvarai ir jų vidaus teisė (XVI-XX a.). III tomas. Specialioji dalis“ baigiamas Šiluvos regiono dvarų 400 metų istorijos tyrimas. Jo baigiamoji dalis skirta Šiluvos ir kitų, į II tomų nepatekusių regiono dvarų ir dvarelių istorinei raidai aptarti. Pagrindinis dėmesys šį kartų skiriamas Šiluvos dvarui, kuris gerokai skyrėsi nuo kitų regiono dvarų, nes kūrė ar sudarė sąlygas atsirasti Šiluvoje naujoms socialinėms struktūroms, kurios vėliau turėjo savarankiškų gyvenimų, darė grįžtamąjį poveikį tiek pačiam dvarui, tiek ir visam regiono žmonių gyvenimui.

Viena iš dvaro įsteigtų struktūrų - bažnyčia pasirodė pajėgi ne tik egzistuoti, bet ir toliau kurti miestelį, jį sureikšminti, tęsti dvaro karybų į ateitį. Iš dvarų kultūrinio paveldo daugiausia išliko kaip tik tų dvaro kūrinių, kurie turėjo savyje tolesnio augimo, atsikūrimo galių (bažnyčios, miesteliai...). Į tai atsižvelgiant, Šiluvos dvaro istorija tiriama kartu su jo įsteigtų pagrindinių socialinių struktūrų istorija. Tų struktūrų analizė, matysime, kartais gerokai nutolsta nuo tiesioginio ryšio su dvaru ir gali sudaryti „nukrypimo nuo temos" įspūdį, nes dvaro poveikis daug kur buvo kūrėjo poveikis, kūrėjo, pajėgaus „gaminti" ir savarankiškam gyvenimui gyvybingus kūrinius.

Atminties nukelti į čia buvusių žmonių gyvenimus, užstotus kelių šimtmečių miglos, gauname progos ne tik prisiliesti prie anų epochų Šiluvos regiono istorinių kultūros formų, bet ir kiek kitaip susimąstyti apie save: per kokių vargų, asmeninių dramų, vergovės ir nuodėmių istorinius erškėtrynus prasilaužusios mūsų protėvių kartos atvedė mus į šiuolaikinį „aukso amžių". Mes - tai išėję, esantys ir ateinantys. Tik atmintis pajėgi tai pasakyti, tik ji leidžia iš išėjusių pasimokyti, jiems nusilenkti, juose galbūt įminti ir kai kurių savo nūdienos sėkmių, gebėjimų ar problemų genetinę paslaptį.