Sielos svajonės

Valerijus Albisetis (Valerio Albisetti), psichologas ir psichoterapeutas, vienas iškiliausių šiandienos psichoanalitikų. Universiteto dėstytojas, skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose, daugybės knygų apie psichiką ir dvasingumą autorius. Lietuvių kalba yra išleistos jo knygos: "Santuokinės meilės terapija" (1995, 2000, 2008),"Būti draugais ar turėti draugų" (2002), "Juokis širdimi" (2008), "Kad būtume laimingi" .

Visi esame mylėję, kentėję, džiaugiasi, tačiau jei nežinome giliausios savo būties prasmės, visi turtai, įtaka ar pasisekimas yra niekas. Jei nežinome, kas esame ir dėl ko esame, niekas negali mūsų patenkinti, viskam trūksta prasmingumo. Autorius stengiasi padėti skaitytojui atrasti savo pašaukimą, jį realizuoti ir išmokti būti laimingiems.

Knygoje "Sielos svajonės" Valerijus Albisetis užmezga konfidencialų pokalbį su skaitytoju. Šį kartą apsistoja prie praeities apmąstymų, prie savo profesinės, o ne turtingos asmeninės patirties. Tai tarsi rezultatų susumavimas po ilgos kelionės. Tačiau šis pokalbis su skaitytoju yra ir raginimas pažinti save patį, nes savo esmės ir pašaukimo pažinimas yra svarbiausias būties klausimas. Jis leidžia kurti ateities planus, svajoti apie rytojų. Tam tikru gyvenimo momentu, tvirtina autorius, būtina įsiskverbti į savo paties esmės gelmes ir apsvarstyti neįgyvendintas sielos svajones. Kartais gali tekti keisti gyvenimo kryptį ir tam reikia drąsos, drąsos keliauti į šviesią ateitį.

Iš italų kalbos vertė Vytautas Langas

ĮVADAS

Tikras asmuo?

Jau senokai savo knygose kalbu apie gyvenimo prasmės paieškas, bandymus suprasti svarbiausią būties reikšmę. Apskritai pastaruoju metu dažnai permąstau savo praeitį, patirtis, žinias bei išgyvenimus ir suprantu, kad nuo pat vaikystės nuolat savęs klausdavau "kodėl?". Dabar esu tikras - aš ieškotojas.

Kai gerai pagalvoju, vis dėlto turiu pripažinti, kad dažnai pasiklysdavau, kartais jausdavausi įsimylėjęs, aistringai tikėjau savo jausmais, manydamas, kad šį kartą tai jau paskutinį kart ir tikrai, tačiau ir vėl kažkas mane sugrąžindavo į būties prasmės ieškojimų kelią. Aš gyvenau ir kaip našlaitis, ieškantis globos ir saugumo, tačiau ir vėl kažkas mane priversdavo pasukti ieškojimų ir kūrybos keliu, pabėgti nuo mane supančių žmonių netikrumo. Kartais gyvenau tarsi išprotėjęs, jausdavau neapsakomą džiaugsmą, kad gyvenu, ir begalinį gyvybingumą.

Jaučiausi kovotojas, be baimės žvelgiantis savo priešams į akis ir juos nugalintis. Ypač lengvai sekėsi susidoroti su savo problemomis, nugalėti savo slibinus.

Aš buvau ir gana garsus gydytojas. Gydžiau, mokiau žmones negatyvius dalykus perkeisti į pozityvius. Dėl to labai džiaugiuosi, tačiau vis tiek turiu pripažinti, kad nuolat tebeieškau tiesos, bėgu nuo apgavystės ir konformizmo.

Štai toks mano archetipų sąrašas, tačiau ir tu, skaitytojau, gali pabandyti ieškoti savųjų. Juk kiekvienas jų turime.

Visi esame mylėję, kentėję, džiaugėsi, tačiau jei nežinome giliausios savo būties prasmės, visi turtai, įtaka ar pasisekimas yra niekas.

Jei nežinome, kas esame ir dėl ko esame, niekas negali mūsų patenkinti, viskam trūksta prasmingumo.

Viskas beprasmiška.

Kas gyvena aistringai ir labai intensyviai, tačiau nevykdo giliai viduje jam įdiegtos misijos, kurią turi kiekviena žmogiška būtybė, vis tiek jausis nepatenkintas, tuščias ir beprasmis.

Visose savo knygose kalbėjau apie svarbą būti nuoširdiems patiems sau, būti autentiškiems, giliai analizuoti savo vidinį aš, užduoti sau esminius, pačius giliausius ir amžinus klausimus, kurie kyla mums visiems.

Taigi, be kančios ir meilės patirčių labai svarbu žinoti, kas esame.

Mūsų būties prasmė yra pažinti save pačius.