Sielos namai. Namų samprata ir vertinimas dvasinėje tradicijoje

Knyga „Sielos namai: namų samprata ir vertinimas dvasinėje tradicijoje“ išaugo iš paskaitos „Kūnas - sielos namai“, skaitytos Tradiciniame tarptautiniame nepriklausomame savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ 2016 m. rugpjūčio 27 d., ją išplėtojus, prisodrinus pavyzdžių iš baltų bei kitų tradicijų ir papildžius naujomis temomis.

Knygą „Sielos namai: namų samprata ir vertinimas dvasinėje tradicijoje“ sudaro vienuolika skyrių, kurių turinį daugiau mažiau tiksliai nusako jų antraštės. Remiantis įvairių tradicijų duomenimis (tautosakos, mitologijos, etnografijos, religinių tekstų, literatūros, kalbotyros ir kt.), paeiliui nagrinėjami vaizdiniai, kuriuose, pirmiausia, namas prilyginamas žmogaus kūnui ir atvirkščiai – žmogaus kūnas namui.

Toliau, tiek pastatas (namas, juolab šventykla), tiek žmogaus kūnas prilygsta visam pasauliui, visatai; žmogaus kūnas - piliai, miestui; kūnas, pastatas ir visas pasaulis - drabužiui.

Ištikęs poreikis kraustytis savaime rodo, kad namai žmogaus gali būti suvokiami ir vertinami toli gražu ne vien teigiamai. Kitaip tariant, savo būstą - tiek tiesiogine žodžio prasme, tiek perkeltine - savo kūną ir pasaulį žmogus gali suvokti visai ne kaip jaukius namus, jaustis jame visai ne kaip namie. Vienas iš kraštutinių neigiamo namų, kūno ir pasaulio suvokimo bei vertinimo įvaizdžių yra kalėjimas.

Šias kūno, namų, pasaulio sampratos bei vertinimo permainas ir atmainas galima būtų sieti su žmogaus savivokos perversmu, įvykstančiu ar bent pageidaujamu nuo gimimo ir saugios kūdikystės pereinant prie senatvės ir neišvengiamos mirties.