Sielos gyvenimas už gyvenimo ir mirties ribų

"Pasiekęs bet kokį kelio tašką, tu pažinsi tiek pat, kiek ir aš, ar bet kuris kitas toje pačioje vietoje, bet prieš tai, kol tu pasieksi bet kokį vieną tašką, tu turi sutikti su mūsų aiškinimais arba atmesti juos. Nieko nepriimk galutinai nepatikrinęs, bet jeigu tu protingas, tai pasinaudok patarimais ir patirtimi tų, kurie praėjo čia iki tavęs..."

IŠTRAUKA

2 DALIS

MIRTIES NĖRA

Žmonija užhipnotizuota minčių apie mirtį. Dažnai tenka girdėti, jog „žmogus buvo nukirstas žiauraus pjovėjo", arba kad „nukirstas pačiame žydėjime", arba „kad jo veikla nutrūko", arba „darbo veikla nutrūko" ir pan., be to, visų pirma norima pasakyti, kad žmogaus egzistavimas yra ištrintas ir perėjo į nieką. Ypač vaizdžiai tai išreiškiama Vakaruose. Nors ten ir vyrauja religija, skelbianti pomirtinio gyvenimo džiaugsmus, todėl atrodytų, kiekvienas tikintysis turėtų džiūgaudamas sutikti mirtį, o visi giminės ir draugai turėtų apsivilkti šviesius rūbus, pasipuošti margomis spalvomis, nes mylimas žmogus pereina į kitą, geresnę būties sferą, - mes matome kaip tik priešingą vaizdą.

Dauguma žmonių, nepaisant išpažįstamo mokymo, tarsi bijo „baisaus pjovėjo" prisiartinimo, mirusiojo draugai apsivelka gedulo drabužiais ir nuoširdžiai liūdi dėl mirusiojo, tarsi jį praranda visiems laikams. Nepaisant jų tikėjimo, Mirtis jiems baisi. Tiems, kurie įgavo sąmoningą suvokimą, jog mirtis tai tik iliuzija, šios baimės atkrinta. Ir jie, žinoma, sielojasi, bet jie žino, jog šis išsiskyrimas laikinas, jog mylima būtybė paprasčiausiai perėjo į kitą gyvenimo fazę, ir niekas neprarasta, niekas nedingo.

Egzistuoja senovinė indiška pasakėčia, kurioje kalbama apie vikšrą, pajutusį savo egzistavimo pabaigą ir artėjantį ilgą miegą lėliukės pavidalu, todėl sukvietė visus savo draugus.

„Mane liūdina mintis, - tarė vikšras, - jog man reikia atsisveikinti su gyvenimu, kupinu vilčių ir žadančiu man tiek pasiekimų ateityje. Baisus pjovėjas nukirs mane pačiame jaunystės žydėjime, tuo gamta rodo savo beširdiškumą. Likite sveiki, brangūs draugai, sudie amžiams. Rytoj manęs nebebus".
Ir jis mirė apsuptas nuliūdusių draugų.
Vienas senas vikšras liūdnai pareiškė: „Mūsų brolis mus apleido. Mūsų likimas buvo susijęs su juo. Vienas po kito mes būsime nukirsti grėsmingo naikintojo, kaip žolė pievoje. Mes tikime, kad vėl atgysime, bet gal tai tik tuščios viltys. Niekas juk nežino nieko teigiamo apie kitą gyvenimą. Apraudokime visi kartu mūsų liūdną likimą".
Ir jie liūdnai išsiskyrė.

Kiekvienam iš mūsų suprantama šios pasakėčios ironija, ir mes negalime nesišypsoti suvokdami vikšro nemokšiškumą per jo pirmą egzistavimą, žinome, jog jis po mirties, panašios į ilgą sapną, perėjo į aukščiausią gyvybės fazę ir virto nuostabiai gražia būtybe. Bet nesijuokite, draugai, iš vikšro: nei jūs, nei aš nuo jo nesiskiriame. Prieš keletą amžių šis Indijos pasakėčių rašytojas aprašė liaudies nemokšiškumą, viešpataujantį žemiausiose gyvybės sferose. Kiekvienas okultistas atpažįsta vikšro perėjime į lėliukę, o paskui į drugelį to pasikeitimo vaizdą, kuris laukia kiekvieno mirtingojo, tiek vyro, tiek moters. Visur žmonėms Mirtis ne kas kita, kaip į mirtį panašus vikšro miegas. Kiekvienu atveju gyvenimas nė sekundei nesustoja, jis tęsiasi visą laiką tol, kol gamta vykdo savo pokyčius. Mes patariame kiekvienam mokiniui įsiminti šią pasakėčią, kurią jau prieš keletą amžių pasakojo Indijos vaikams ir perduodavo ją iš kartos į kartą.

Tiksliai sakant, Rytų mokslininkai mano, jog Mirties išvis nėra. Pats žodis klaidingas - pati mirtis - klaidinga nuomonė, sukurta nemokšiškumo. Mirties nėra, yra tik gyvenimas. Gyvenimas susideda iš daugelio fazių ir paveikslų, ir neišprusę žmonės kai kurias iš tų fazių vadina „mirtimi". Iš esmės niekas nemiršta, bet viskas pavaldų vaizdų ir veiksmų pokyčiams. Edvinas Arnoldas šią mintį gražiai išreiškia savo „Bhagavad Gitos" vertime:

Siela niekada negimė;
Siela niekada nesiliaus egzistavusi.
Nebuvo laiko, kai ji neegzistavo;
Pradžia ir pabaiga - tai tik sapnas.
Negimstanti, nemirštanti, nepažeidžiama
Siela lieka amžiams;
Mirtis jos nepalies,
Nors jos apvalkalas ir atrodo miręs.

Materialistai teiginį apie gyvybės amžinumą net po mirties dažnai priešpastato, jog viskas gamtoje pavaldų mirčiai, irimui ir nykimui. Jeigu iš tiesų būtų taip, tai išvada apie sielos mirtį būtų visiškai logiška. Bet iš esmės nieko panašaus gamtoje nevyksta. „Iš tiesų niekas nemiršta". Pačios mažiausios iš pažiūros negyvos būtybės mirtis yra tik tos energijos būdo ir sąlygų kaita, kaip ir tų veiksmų, kurie juos sukuria. Net pats kūnas griežta šio žodžio prasme„nemiršta". Kūnas nesudaro nieko vientiso, o susideda iš ląstelių junginių, kurie savo energija atgaivina ir įkvepia gyvybę. Išeinant sielai iš kūno, jį sudarantys vienetai atsistumia vienas nuo kito vietoj to, kad susijungtų kaip anksčiau. Juos jungusi jėga tolsta ir įvyksta atbulinis vyksmas. Vienas rašytojas teisingai pasakė: „Kūnas yra gyviausias tuomet, kai jis mirė". Kitas pasakė: „Mirtis - tai tik viena iš gyvybės formų, ir vieno materialaus paveikslo irimas - tik pratarmė sudarant naują paveikslą". Vadinasi, materialistų teiginiai labai reikalauja prielaidų, ir bet kuri jomis paremta teorija veda prie klaidingų išvadų.

Tačiau įžymus okultistas arba kitas dvasiškai išlavintas asmuo nesiremia materialistų išvadomis ir neteikia joms reikšmės, kad ir kokios logiškos jos bebūtų. Tokie žmonės yra ištobulinę aukščiausius fizinius bei dvasinius gabumus, kurių dėka jie žino, jog siela nežūsta suyrant kūnui. Kai turi galimybę atmetęs fizinį kūną, iš tiesų keliauti „anapilin", o tai įmanoma daugeliui įžymių asmenybių, bet kokie samprotavimai ir ginčai apie tai, jog egzistuoja „gyvenimas po mirties" atrodo absurdiški ir menki.

Asmuo, dar nepasiekęs reikiamo psichinio ir dvasinio suvokimo, kuris suteiktų pasitikėjimo dėl pomirtinio sielos gyvenimo, ir reikalaujantis įrodymų, turi pradėti vidinę dvasinę meditaciją. Kiekviena filosofija teigia, jog vidinis pasaulis daug esmingesnis už išorinių fenomenų pasaulį. Iš tikrųjų žmogus labai mažai žino apie išorinį pasaulį, jis vadovaujasi vidiniu išorinių įspūdžių atgarsiu. Jis nemato medžio, į kurį žiūri, jis mato tik atvirkštinį medžio paveikslą, atsispindintį jo akies rainelėje. Ir net šio vaizdo jo protas nemato, nes jį siekia tik nervų, kurių galūnes sužadino šis paveikslas, svyravimas. Todėl mums nėra ko gėdytis, jeigu mes imame atsargas iš slaptų savo sielos vingių, nes joje atsispindi dauguma slaptų tiesų.

Didelėse mūsų sielos pasąmonės ir supersąmonės srityse slypi daugumos pagrindinių Visatos tiesų žinojimas. Tarp jų ypač išsiskiria dvi tiesos: 1) įsitikinimas, jog egzistuoja aukščiausia, pasaulinė Valdžia, palaikanti fenomenų pasaulį ir egzistuojantį po juo ir už jo; 2) įsitikinimas, jog Tikrasis Aš nemirtingas ir Kažkas vidinio, ko ugnis negali sunaikinti, vanduo negali paskandinti ir vėjas negali nupūsti. Dvasingas žvilgsnis, nukreiptas į vidų, visuomet suras šį „Aš" įsitikinęs jo nemarumu. Tiesa, šis įrodymas yra kitokio pobūdžio negu reikalaujamas esminiams dalykams. Bet kas iš to? Ieškoma tiesa - tai dvasinis, o ne fizinis išorinis gyvenimas, todėl jos reikia ieškoti viduje, o ne už sielos ribų. Daiktiškas objektyvus protas siejasi tik su fiziniais daiktais, o protas subjektyvus, asmeninis, t.y. intuicija, susijęs su psichiniais dvasiniais tikslais. Viena yra daiktų kūnas, o kita - daiktų siela. Ieškokite pažinimo, susijusio su abiem šio reiškinio pusėmis atitinkamose jūsų pačių asmens srityse.

Leiskite sielai reikštis. Jos daina suskambės garsiai, ryškiai ir gražiai: „Mirties nėra. Mirties nėra. Yra tik Gyvybė ir Gyvybė ši amžina!" Tokia sielos daina. Klausykitės jos, nes ji yra Tylėjimas, ir tik jame jos vibracijos gali pasiekti jūsų nekantrias ausis. Tai Gyvybės, amžinai neigiančios Mirtį, daina.

Nėra Mirties, yra tik per amžių amžius egzistuojantis Gyvenimas.