Siauras kelias į tolimąją šiaurę

Vieni vadina romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ australiškuoju „Karu ir taika“, kiti - tapatina su garsiojo egzistencialisto Alberto Camus romanu „Maras“. Tai tik įrodo, kad literatūra, globalius karo žiaurumus perteikianti žmogišku masteliu ir pasakojanti apie juos kaip apie vieno konkretaus asmens gyvenimą, atveria neišsemiamus egzistencinius, moralinius ir gyvenimo prasmės klodus. Už tai knygai 2014 m. įteikta prestižinė „Man Booker“ premija.

1942 m. Japonija okupavo Jungtinei Karalystei priklausančią Burmos koloniją ir išsyk ėmėsi tiesti Bankoką ir Rangūną sujungsiantį geležinkelį. Alinančiomis sąlygomis tropikuose dirbo ne tik tūkstančiai vietinių gyventojų ir japonų, bet ir Sąjungininkų karo belaisvių. Vienas iš jų – rašytojo Richardo Flanagano tėvas Archie, išgyvenęs Mirties linija vadinto geležinkelio tiesimo darbų siaubą. Jo gyvas liudijimas įkvėpė sūnų sukurti pasakojimą. "Ilgą laiką žinojau, jei norėsiu rašyti toliau, turiu parašyti šią knygą, Romanai sekė vienas po kito, o šio parašyti vis negalėjau“, – pasakoja rašytojas.

Romano „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ herojus – australų chirurgas Dorigas Evansas, patekęs į japonų nelaisvę 1943 m. Jis kasdien rūpinasi belaisviais, kamuojamais choleros, bado ir itin žiauraus japonų sargybinių elgesio. Jį palaiko tik atsiminimai apie mylimą dėdės žmoną Amę ir jų aistringą romaną, nutrūkusį prasidėjus karui.
Remdamasis istoriniais šaltiniais ir gausia medžiaga, Richardas Flanaganas panardina skaitytoją į siaubingą 1943 m. belaisvių stovyklos kasdienybę. Pasibaisėjimą kelia ne tik fizinės kančios ir siaubingos gyvenimo sąlygos, bet ir pačių belaisvių žmogiškos silpnybės: melas, apgaulė, vagystės, patyčios, bandymai išvengti darbo. Tai - nematoma karo pusė. Kartu tai pasakojimas apie tai, ką galį įveikti žmogus, tikintis, kad ateitis vis dar yra.

„Flanaganas romane svarsto, ką reiškia būti vienu metu ir geru, ir blogu žmogumi. O svarbiausia, kaip palikti tragediją praeityje ir vėl gyventi įprastą gyvenimą. <...> Sakyti, kad Flanaganas sukūrė lyg gobelenas margą istoriją reikštų paslėpti ir sumenkinti jos grožį.“
The Guardian

„Galutinis romano tikslas – blogio mįslė, kurią sprendžia herojai. Žmonės, vykdę žiauriausius įsakymus, slepiasi saviapgaulėje, tampa malonūs ir geranoriški. Žmogaus sugebėjimas pateisinti save, sumenkinti nusikaltimų svarbą ir sukeltą skausmą - begalinis.“
The Washington Post