Sfinksai

Knygoje "Sfinksai" aprašoma viena iš įdomiausių naktinių drugių grupių - sfinksai, gausiai iliustruojant spalvotomis nuotraukomis ir piešiniais.

Protingiems gamtos bičiuliams drugiai sfinksai - visapusiškai įdomi vabzdžių grupė, būtent: ji maža, ją galima nesunkiai aprėpti; dauguma rūšių neretos; retųjų rūšių reikia ieškoti ir šis tikslas pasiekiamas, sužinant daug „pašalinių" gamtos paslapčių; sfinksai yra stambūs; pagaliau sfinksus tyrinėti reikia naktimis - pačiu įdomiausiu paros metu. Beje, kodėl protingiems? Todėl, kad tokie žmonės supranta: gamtos tyrinėjimas ir pažinimas yra žmogaus įsikišimas į jos procesų vyksmą, kai lengva gamtai pakenkti per neapdairumą ar nežinojimą. Dauguma sfinksų, kaip stambūs ir puošnūs drugiai, yra pažeidžiami. Yra mėgėjų rinkti dekoratyviuosius vabzdžius, ypač drugius. Bet drugių kolekcionavimas — žinių ir įgūdžių reikalaujantis ilgalaikis, daugiametis darbas. Netinkamai išskleisti ir taip išdžiovinti drugiai neturi tinkamos vertės, apsitrynę ar nutrupėjusiais sparnais drugiai irgi beverčiai - negali jų net kam nors parodyti. Be to, surinkus kažkiek drugių, darbas pasirodo esąs per sunkus, susidomėjimas praeina, kolekcija metama šalin. Visa tai yra drugių, taip pat ir sfinksų, naikinimas, mūsų gamtos skurdinimas. Nėra gražesnio drugio už gyvą. Stebėkime juos gamtoje, visur, kur jie skraido ir maitinasi.

Autorius daugelį sfinksų rūšių žino ne iš knygų. Buvo laikas, kai pusę jo kambario užimdavo stiklainiai, kuriuose judėjo, ėdė, graužė ir augo daugybė sfinksų vikšrų. Bet koks vikšras su ragu būdavo nešamas į sfinksų „inkubatorių". Kartais iš indų dideli, stori, įmitę vikšrai pabėgdavo. Ieškodavau po baldais, daiktais, o jų neradęs bijodavau vakarais užmigti, nes vikrūs, plyšelių, urvelių ieškantys vikšrai galėdavo įšliaužti į lovą, užropoti ant veido, palįsti po antklode! Iš vienų lėliukių vikšrai risdavosi dar vasarą, iš kitų — žiemą. Naktimis išsiritę drugiai šiltame kambaryje skraidydavo burgzdami taip, kad prikeldavo iš miego. Drugiai, besivystydami šiltame kambaryje, būdavo gražių, sodrių spalvų. Bet svarbiausia - tavo akivaizdoje vikšrai graužia, ėda, auga, šeriasi, virsta lėliukėmis, vėliau drugiai išlenda iš jų šarvų, tiesia sparnus ir kyla skristi. Tai tikras užslėptų gamtos procesų pažinimo kursas!